[Laiškas] Viskas prasidėjo vidurnaktį…

365 Tekstai, Laiškai

Dienos tikslas: 233 žodžiai. Parašyta: 1060.

„Viskas prasidėjo vidurnaktį. Ir juo pasibaigė.“ Tai šimto penkiasdešimties žodžių istorijos, kurią rašiau Lietuvos rašytojų grupėje, pradžia.

Labas, Simona, seniai matyta!

Tiesa sakant, jei skaičiuosime tik tikrus, o ne internetinius, susitikimus – prieš daugiau nei du mėnesius ir dvi savaites. Iki mano grįžimo namo liko trys savaitės.

Ar manęs lauksi?

Ar dar bandysi mane kabinti?

Ar dar bandysiu kabinti aš, jei tu vis dar neatsakysi į mano laiškus?

* * *

Psichologijos teorijoje yra pasakojama apie tokį smegenų veikimo principą, kad visi žmonės yra ne tik geba kurti (t.y. įsivaizduoti nebūtus dalykus), bet kad tai yra BŪTINAS gyvavimo mechanizmas.

Mes esame kūrėjų, vaizduotę turinčių padarų, gentis. Mes esame žmonės, kurie įsivaizduoja.

* * *

Šiandien, prieš palysdamas po dušu, stovėjau vonioje prieš veidrodį. Pažvelgiau į savo apšepusį veidą… Ir, nežinau, turbūt pirmą kartą gyvenime nepažinau savęs ir pagalvojau:

„Bet juk šis žmogus esu aš. TAI esu aš.“

Prisiminęs Aristotelio (ar jo draugelio?) frazę, jog jei mastau, vadinasi esu, pagalvojau ir tai, jog ką tik patyriau tai, ką pasąmoningai patiria penkiamečiai vaikai. Ir sąmoningai patiria žmonės, kurie, na, medituoja, domisi savimi ir bando save suprasti – dvasiniai vienuoliai iš prigimties.

Pažvelgiau žemyn savo kūnu. Jau daugiau nei mėnesį nesportavau ir esu numetęs savo atsispaudimų, bėgimų ir pritūpimų iššūkius ir tai jau buvo galima pastebėti. Mano kūnas vėl buvo šiek tiek susilenkęs, tarytum senas medis, o ankščiau ryškiai rodęsi raumenys pradėjo menkti.

* * *

Nekenčiu savo kambarioko. Išties prisipažinsiu – išvis nekenčiu sportuoti, kai kažkas mane stebi ar gali stebėti. Nežinau, kodėl tokį jausmą jaučiu.

* * *

Šiandienos scenarijus (rodos antrą kartą): O kas, jei tu panorėsi likti tik draugais?

Šį kartą pristato: Klausimas apie tai, ar vaikinas ir mergina gali būti tiesiog geri draugai.

Mano išvada ir numatytasis atsakymas: Nekinta. Ne.

Scenarijaus skonis: Kalėdos ir laikotarpis aplink jas.

Papildomi variantai:

  • Parašai tą laišku prieš grįžtant.
  • Tą parašai laišku jau grįžus.
  • Pasakai tą susitikus…
  • Mint Vinetu kavinėje. Aš geriu kakavą. Niam.
  • Kažkur neapibrėžtoje vietoje (spėju – Vilniuje), šalia apsnigto suoliuko. Esu susikišęs rankas į kišenes, darosi šalta užpakaliui.
  • Netoli tavo namų, vos man atvažiavus, dar vis stovint lauke prie automobilio.
  • Tai padarai praėjus savaitei po Kalėdų, dar prieš man išvažiuojant pabaigt egzų.
  • Tai padarai po dviejų savaičių, jau man išvažiavus.
  • Tai padarai po neapibrėžto laikotarpio. Kartu su dramatiškais „aš visą tą laiką slėpiau“ ir Mileta-esque širmų išspardymais.

Scenarijaus kūrimų trukmė: Trisdešimt sekundžių ir minutė bandant skaityti Krikštatėvį.

Iš scenarijaus išmokta: Naujas siužetas knygai.

Komentaras: Gaila, kad nerašau meilės romanų.

* * *

Simona, man skaudu. Kad tau skaudu. Gaila tik, kad neįsivaizduoju, kiek tai skaudu yra – gal kol pats nepatirsiu, nesužinosiu. Arba gal apskritai nesužinosiu, nes kartais esu beširdis monstras.

Jei žinočiau kokių tradicinių frazių – jas pasakyčiau. Įpindamas savo žodžių. Gaila tik, kad frazių tokių nežinau nė vienos.

Man labai gaila.

* * *

Kurią dieną galvojau, ką aš daryčiau, jei mano senelis mirtų.

Vienintelis senelis, kurį kada pažinojau. Tas, kuris man su broliu pastatė ir pirmą mažą trobelę, o vėliau ir namelį medyje, paaukojęs mums visą obelį. Tas, kuris man vis padėdavo paskutinėm žiemom prikraut automobilio akumuliatorių jam neužsikūrus. Ir tas pats, kuris taip kantriai kentė mano pykčio priepuolius, kai prieš penkerius metus jo aukšte žaidžiau video žaidimus prie močiutės kompiuterio.

Man labai gaila, Si.

* * *

Nežinau, ką geriausiai daryti, kai miršta tavo pažįstamo žmogaus giminaitis. Ypač jei tas pažįstamas žmogus yra mergina, kuriai rašai beprotiškai intymius laiškus.

Jei nuo to tau būtų geriau, norėčiau būti kartu su tavimi. Apčiuopiamai ir fiziškai.

Nežinau, ar man tai derėtų daryti. Bet, na, man tik tai šauna į galvą. Jei mano senelis mirtų, turbūt, po kelių dienų griūties beprotiškai panorėčiau susitikti su savo drauge.

* * *

Įsivaizduok. Galvok.

Tai yra tai, kas padaro mus žmonėmis ir tai taip pat mus priverčia gyventi. Ne „you only live once“ prasme, o išgyvenimo prasme.

Kodėl mes visada įsivaizduojame blogiausią variantą?

Kodėl, prieš užlipdami į sceną, įsivaizduojame, kad joje nieko nepasakysime arba mus nušvilps?

Kad grįžus namo po atostogų, rasime juos sudegusius? Kad po eilinio tėvo prigėrimo motina neiškęs ir pasikars? Kad jeigu išsirengsi nuoga, visi gatvėje (ar pliaže) pradės iš tavęs kvatotis?

Psichologijos teorija teigia, jog tai skirta tam vieninteliam tikslui – išgyventi. Įsivaizduodami mes galvoje kuriame scenarijus ir taip jiems ruošiamės. Nepaisant to, kad, realiai, jie gali visai neįvykti.

* * *

Kartais nežinau, kodėl aš tau rašau. Laiškus ir ne tik.

Kartais mano galvoje atsiranda milijonai blogiausių scenarijų, o tavo švelniai ištarti žodžiai „Negalvok, nieko negalvok“ pranyksta tarp viso to triukšmo.

Kartais galvoju, ar verta išvis tau rašyti. Jei taip dažnai negaunu jokio signalo, kad tai, ką rašiau, tu matei. Net tos kvailos šypsenėlės, dėl kurios mane aprėkei.

* * *

Parašiau. Novelę.

Penkios dešimtys tūkstančių žodžių su mažu keturiolikos žodžių perviršiu.

Istorija apie merginą, kuri niekada nenorėjusi pažinti savo tėvų ir nuo jų vaikystėje pabėgusi… Po avarijos, po kurios praranda viską… Visgi tėvus randa.

Nežinau, kodėl tai rašiau.

Nežinau, kodėl mergina tiek daug atvejų, net ir su savo psichiškumu, noru visus atstumti ir fizinio smurto potraukiu, net ir su knygų neapkentimu ir serialų dievinimu, yra tokia panaši į mane.

Nežinau, kodėl vaikinas, kurį ji galų gale sutinka yra irgi toks panašus tai į mane, tai į vaikiną, kurį norėčiau, galbūt, mylėti, jei būčiau mergina.

(Nors tiesa – vaikinas manęs nemylėtų. Tik ne Tomas Elbrusas su tavo Kasparo barzda, mano seno vaikystės draugo ir meilės humoro jausmu bei mano mąstymo greičiu.)

Nežinau, kodėl tiek daug veikėjų knygoje galų gale tapo tokie bjaurūs ir nemalonūs.

Nežinau, kodėl veikėjos mama buvo lėlininkė, o tėvas, kaip aš svajojau nuo pat Kafkos Pakrantėje (Murakami), skulptorius.

Nežinau, kodėl abu tėvai tokie psichotiškai užsidarę ir tolimi.

Nežinau, galų gale, net kodėl gruodžio mėnesį taip pustė. Ar sninga pas tave? Lietuvoje?

* * *

Dabar, kai parašiau novelę… Ir taip pabaigęs metus su iššūkiais… Jaučiuosi praradęs dar vieną gyvenimo tikslą.

Per visus tuos iššūkius nepagalvojau, ką darysiu juos pabaigęs. Ir štai – prabėgo metai. Metai nuotykių, meilės, iššūkių ir išbandymų. Kančių ir savęs kankinimo. Pergalių. Daug velniškai beprotiškai nuostabių pergalių.

Be naujo tikslo jaučiuosi keistai. Tarytum plūduriuočiau vidur prūdo… Ehm… Nepamenu toliau šios greitakalbės eilutės. Pabaik pati, štai vieta:

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….

* * *

Tarp kitko, kai turi tris tuščias eilutes – ar rašai įprastai ant viršutinės viršuje ar tarp pirmų dviejų įtalpini?

* * *

999. Tiek parašiau žodžių šiame laiške. O dar, rodos, net neįpusėjau to, kas įprastai sukasi mano galvoje.

Velniai griebtų.

* * *

Žinau, jog esi užimta. Žinau, jog tau dar skaudu. Taigi atsakyti į šį laišką neverčiu, kaip neverčiau ir į ankstesnius. Tačiau man tai būtų malonu.

* * *

„Su jumis buvo, Danielius Goriunovas ir laida Labas rytas, Lietuva!“

Niekad nesvajojau girdėti tokius žodžius. Bet būtų smagu, galbūt.

* * *

P.S. Šiame Po Rašymo nėra jokios slaptos žinutės.

Scenaristas,
Danielius

Temos: 365 Tekstai, Laiškai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!