Baladė džiaugsmui VII: Merginai su trečiąja akimi.

Laiškai
O kur esu aš?

Foto autr: Iveta Zdaniauskytė

Scena: rašyta erasmus studijų Čekijoje metu, naktį, nepavykus užmigti. Šis laiškas pilnas klausimų, atsakymų, mokslinių tyrimų ir prisipažinimų apie save.

 

* * *

Vos prieš akimirką aš gulėjau lovoje. Kaip ir kiekvieną vakarą, savo siauroje lovoje atsisukau veidu į sieną, vieną ranką pakišau po pagalve, kita tvirčiau prie savęs prispaudžiau kaldrą ir embriono (o gal labiau šaukšto?) poza bandžiau užmigti…

Tai aš darau kiekvieną vakarą – ši poza tokioje lovoje man padeda greičiausiai užmigti. Jei viskas vyktų pagal planą – po kelių akimirkų (na, ar minutės) aš jau miegočiau.

…Tačiau ne šį kartą.

Šį kartą jaučiausi ne kaip įprastai. Miegoti nepavyko.

Mintys šaudė galvon, tarytum galva joms būtų didžiausia priešė. O aš nesupratau kas vyksta.

Prisipažinsiu – esu žmogus, kuris mėgtų viską analizuoti. Tai kartais mano silpnybė, jei tik neprisimenu to pats ar neprimena kiti (ačiū, kad jau kelis kartus tai padarei) galiu užsigalvoti, užsisvajoti ir  galvoje susikurti milijonus beprotiškų scenarijų.

Žinodamas tai dažniausiai mintis renkuosi valdyti. Aš atsikvėpiu, pradedu mintyse kartoti magišką žodį „naktis“, galvoti apie Van Gogo paveikslus ar paprasčiausiai nukreipiu savo dėmesį į visai nesusijusį dalyką.

Dažniausiai.

Šį kartą aš rinkausi galvoti. Ir galvojau.

Galvojau ką jaučiu. Galvojau kodėl man skauda galvą. Kodėl jaučiuosi toks piktas. Kodėl jaučiuosi tarytum padaręs milžinišką klaidą. Ir kodėl mano pasitikėjimas savimi šią akimirką kažkur pranykęs.

…Ar įdomu ką būtent galvojau?

 

* * *

Visai nesenai, tiesą sakant, dar šiandien, baigiau skaityti vieną išties įdomią knygą. Taip, tą pačią 25-ių puslapių knygą. Apie santykius, kuriuos tu taip gerai išmanai, o aš – gal tik pusiau.

Knygoje pasakojama apie tai, kad visi žmonių santykiai (romantiniai ir ne tik) paremti trijų pagrindinių emocinių norų išpildymu.

…Tai noro būti saugiu – žinoti, kad visada turėsi atsvarą. Noro būti bendru su kitu – jausti bendrą ryšį. Ir noro jaustis stipriu – pažinti žmogų, kuris yra žymus, gražus, turtingas ar kitaip turi statusą, aukštesnį už tavo.

Kiekvienam žemės gyventojui šie norai turi skirtingus prioritetus. Vienam, pavyzdžiui, svarbus statutas, kitam jis gali visai nerūpėti Ir atvirkščiai.

Jei dviejų žmonių poreikiai nesutampa – bendravimas nutrūksta savaime, vienam iš pašnekovų nusibodus jausti jo poreikio nepatenkinimą. Ir taip idealios poros (o gal vienintelės išsilaikančios) yra tos, kurių prioritetai vienodi. Jų kombinacijos sutampa.

Kodėl tai pasakoju?

Knygoje taip pat pasakojama apie tai kaip tai padeda geriau pažinti save – kodėl, pavyzdžiui, bendraujant su vienais žmonėmis jauti jiems beprotišką trauką, o kitiems beprotišką norą perpjauti gerkles (ar dažniau tiesiog palikti juos velniop)?

Būdų suprasti save autorius vardija daug. Tačiau vienas paprasčiausių būdų suprasti savo jausmus, anot autoriaus, yra klausti savęs „Kodėl?“, Tol kol bus pralaužti minčių ledai ir bus rastas atsakymas.

Tiesą sakant, šis galvojimo būdas man nebuvo kažkas naujo – esu įpratęs klausinėti „Kodėl?“ visą savo gyvenimą. Tai galėtų būti mano šūkis. Ar kokia himno dalis. 😀

Pasitelkęs patarimą aš tai ir dariau. Klausiau savęs kodėl.

 

* * *

„Kodėl aš jaučiuosi toks piktas?“, klausiau savęs.

Atsakymas: todėl, kad šiandienos pokalbis su Si nebuvo pats šauniausias pokalbis istorijoje.

„Kodėl jis nebuvo šauniausias pokalbis istorijoje?“, klausiau savęs tuomet.

Atsakymas: todėl, kad kalbėdamas jaučiausi ne taip – lyg be kvapo. Nežinojau ką sakyti, nežinojau ką daryti. Netgi nesijuokiau iš paikų Si pokštų. Ir rodos neprajuokinau labai jos.

„Kodėl kalbėdamas jauteisi ne taip?“, jau trečią kartą klausiau savęs, kirsdamas kirtikliu akmeninį taką į minčių Morajos gilumas.

„O kada jaučiausi gerai?“, paklausiau pats savęs atgal.

„Nesukčiauk, Danieliau“, sutramdžiau savo klausimus. „Bet štai atsakymas – vakar jauteisi gerai“, pridūriau tuomet mintyse.

…Pagalvojau…

…Ir atsakymas į klausimą atsirado tučtuojau: todėl, kad nejaučiau bendrumo jausmo.

 

* * *

Kaip kvaila išties. Pagal MBTI tipo aprašymą (ir kelių artimiausių draugų žodžius, jog dievinu laisvę) aš turėčiau būti pats nepriklausomiausias tipas pasaulyje.

Toks vienišas vilkas, kuriam pakanka savo bendrijos. Toks, kuriam nusispjauti ant kitų nuomonės. Kuriam nereikia niekieno palaikymo, nes jis yra pats sau karys, pats sau vagis, pats sau burtininkas ir pats sau karalius. Jei prisiminsime keturis pagrindinius vyro archetipus.

…Tačiau kažkodėl bendrumo jausmas man reiškia tiek beprotiškai daug.

Tiek daug, kad nei žmogaus statusas, nei saugumo jausmas man to neatstoja.

Seno, gero bendrumo. To, ką jaučiu būdamas su geriausiais savo draugais. Ir ko nejaučiu bendraudamas su žmonėmis, kurie man ne itin rūpi.

Juokinga, kad visą gyvenimą gyvenu kaip vienišius (nes dievaži – man taip patinka), tačiau giliai vis tiek ieškau ryšių su kitais. Ieškau ką galėčiau išklausyti, kas galėtų išklausyti mane, ką galėčiau mokyti ir iš ko mokytis, su kuo kartu galėčiau imtis beprotiškiausių veiklų, ir kartu Gyventi. Iš didžiosios raidės.

Argi ne šiek tiek ironiška?

 

* * *

Bet žinai, čia galvoti aš nesilioviau. Juk sakiau – esu mėgėjas galvoti. Ir klausinėti daug klausimų „Kodėl?“.

Kitas klausimas pratęsė ankstesnę mintį: „O kodėl tau svarbu jausti bendrumo jausmą bendraujant su Simona?“.

Atsakymas:  todėl, kad man tai patinka? Duh?

„Ne, ne, kodėl su Simona?“, pakreipiau save geresne linkme.

Atsakymas: na… Tu juk pats žinai, kad man ne itin rūpi bus tai Si ar kita mergina. Man svarbu, kad tai būtų. Man tai patinka!

„Eee… Gerai, paklausiu kitaip: o kodėl nori palaikyti esamą bendrumo jausmą bendraujant su Si?“, puoliau tuomet iš kitos pusės.

…Ir čia susimasčiau. Na, tai yra, susimasčiau ilgiau nei akimirkai – gal minutei ar dviems…

Supratimas atėjo pamažu. Ir atsakymas į klausimą man buvo kartu akivaizdus, logiškas ir tiesiog baisus.

Atsakymas: todėl, kad nenoriu jos prarasti.

 

* * *

Žinai, beveik kiekvienoje knygoje apie santykius yra rašoma viena – merginoms nepatinka silpni vyrai. Nepatinka vyrai, kurie bijo jas prarasti. Ir dar labiau nepatinka tie, kurie joms tai sako.

Turbūt jei dar klausyčiau tų patarimų aš šią akimirką daryčiau vieną – visus mano jausmus stengčiausi kažkur paslėpti, o apie tą siaubingąjį atsakymą tau niekada neprasitarčiau.

…Tačiau prisipažinsiu – aš nebegaliu klausyti taisyklių. Mark Manson savo knygoje apie pagrindinius tris žmonių poreikius rašė – jei klausysi populiarių ir skambių patarimų, tačiau neklausysi savo širdies, ir noro balso, laimingas nebūsi.

Ir nežinau kodėl, bet man šis požiūris patinka. Nes juk dievaži – jei aš noriu bendrumo jausmo ir atvirumo, argi nebūtų geriausia pasakyti apie tai žmonėms, su kuriais bendrauju ir taip kuo greičiau išsijoti gyvenimo draugus nuo tų, kurie visai tau netinka?

Geriausiu atveju – žmogus, kuriam sakai paslaptis, kurių nepataria sakyti žymūs pick-up meistrai, tau atsakys. Jis supras tave ar bent bandys suprasti. Jis atsakys savo paslaptimis. Ir jūs ilgai bei laimingai gyvensite vaivorykščių ir saldainių šalyje.

Blogiausiu atveju – žmogus, kuriam sakai savo paslaptis, tau neatsakys. Jis galbūt išsigąs. Galbūt nesupras ir net nebandys suprasti. Galbūt pagalvos „ko čia tas dabar prilipo, ko jam reikia?“. Ir jūsų keliai ne už ilgo išsiskirs.

Tačiau pagalvojus – kiek blogas yra tas blogas variantas? Ar tikrai blogai, kad išsiskirsi su kažkuo, ko vienaip ar kitaip nebūtum galėjęs patenkinti? Su žmogumi, kuris nebūtų patenkinęs tavęs?

Galbūt tau taip dar geriau, kad atsakymą sužinai dabar, o ne po, tarkim, metų bendravimo ir tūkstančių investuotų valandų?

* * *

Ir žinai, Si, turiu tau prisipažinti. Bendraudamas su tavimi, bent jau daugumoje mūsų pokalbių, aš jaučiu bendrumo jausmą.

Nežinau kodėl. Nežinau kaip tai atsiranda. Nežinau net ar tai neišnyks po kažkurio laiko. Tačiau aš tai jaučiu.

Ir būtent todėl aš bijau tave prarasti.

Tai nėra baimė, kuri labai keistų mano gyvenimą. Nesijaudink. Juk turbūt jei to labai bijočiau – nerašyčiau tau šio laiško, tiesa?

Nesu tikras kodėl to išties bijau… Tu nesi paskutinė mergina žemėje. Ir tikrai nesi vienintelė, su kuria galėčiau jausti bendrumą. Net jei šią akimirką nuspręstum, jog mums geriau nebendrauti, su tuo greičiausiai lengvai susitvarkyčiau – aš jau tai buvau padaręs dar tos savaitės, kai neatsakei į mano pirmąjį laišką, viduryje.

Tačiau kažkodėl ta baimė vis tiek yra. Kad ir tokia.

Galbūt man įtaką padarė Murakamio knygos ir laki mano vaizduotė, tačiau po visu mano sudėtingumu slypi mintis, kad galbūt, o galbūt, tu esi „ta ypatingoji“. Vienintelė, kuri pasitaikys mano gyvenime.

Juokingai skamba?

Taip, tai skamba juokingai ir man – tokias „ypatingas“ merginas esu savo gyvenime sutikęs jau penkias. Penkias merginas, kurias beprotiškai mylėjau ar bent maniau, kad tai jaučiau. Turbūt tai dažniau buvo tik susižavėjimas.

Iš kur galiu žinoti, jog tu nesi dar viena klaidingai ypatinga? Juk tavęs dar beveik visai nepažįstu. Jausmo tau meile dar nepavadinčiau. O tu dar nebandei kartoti Holivudinių filmų scenarijų ir dar nepradėjai galvoti vardų mūsų vaikams ir kur rengsim vestuves.

(Dėl tų dviejų paskutinių dalykų – ačiū prakeiktam Dievui!)

…Bet štai, viskas supuola į norą palaikyti tai kas yra. Ir turbūt todėl po ne itin sėkmingo pokalbio jaučiausi piktas. Piktas ant savęs ir dievai žino dar ant ko.

Galbūt dėl to, kad pats nesigaudžiau savo jausmuose?

 

* * *

Šiuo metu yra antra valanda ir 40 minučių nakties. Šį laišką rašau jau turbūt bent valandą su puse ar gal net ilgiau.

Ar šį laišką išvysi – aš nežinau. Bet spėju, jog taip.

Spėju, jog laišką duosiu tau skaityti gyvai.

Ir stebėsiu tavo reakcijas, kaip ir mėgstu daryti.

…O dabar – laikas miegoti, Danieliau!­­

Temos: Laiškai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!