Tampant rašytojais 001; Karina ir jos istorija.

Straipsniai
Karina Pa, rašytoja.

Kaip tampama rašytojais ar rašyti bandančiais žmonėmis?

Aš tikiu, kad per bandymus.

Ir štai kokia pradžia buvo Karinai Pa, beveik 30-metei pradedančiai rašytojai. Ji kol kas rašyme ir publikos rinkime naujokė, bet galbūt, jei pasistengs – išaugs į kažką didelio.

Šiandien noriu duoti žodi jai. Kad ji galėtų savo istoriją papasakoti savais žodžiais. Ir suteikti patarimų tampantiems rašytojams, kaip ji. 🙂


 

Labas, brangus skaitytojau!

Danielius paprašė papasakoti, kaip pamėgau rašyti ir nuo ko viskas prasidėjo… Numanau, kad tai nebus įkvepiantis tekstas su patarimais, kaip ir ką reikia rašyti. Paprasčiausiai tai bus dalis mano mažos patirties.

Viskas prasidėjo nuo to, kad 2013 metais (vasaros pabaigoje) užsinorėjau kažkokios papildomos veiklos, negu tik ėjimo į darbą, kuris nėra susijęs su kūryba. Sumąsčiau, jog sukursiu Facebook’o puslapį ir pardavinėsiu ten papuošalus. Man patiko juos rinkti parduotuvėse, fotografuoti ir įkelti nuotraukas.

Tik po to paskaičiavau ir supratau, kad piniginiu atžvilgiu neapsimoka to daryti, kadangi gyvenu užsienyje ir siuntimas kainuoja daugiau nei mano uždarbis. Nusiminiau.

Bet už valandos „šovė” kita idėja – jeigu užsidirbti vis tiek nepavyks, tai galiu už dyką su žmonėmis dalintis įvairių autorių mintimis bei sentencijomis!

Tai Karina!

Taip sukūriau Laimė.Turtai.Sveikata Facebook’o puslapį. Pamaniau, jeigu tekstai padeda man, tuomet galiu tai perduoti ir kitiem. Kilo noras dalintis ir nedariau copy-paste. Paprasčiausiai, jei beskaitant kuri nors teksto dalis užkliūdavo už akių ir sukeldavo susidomėjimą, tą tekstuką pakeisdavau savo stiliumi. Labai patiko ieškoti ir tam tinkamų nuotraukų. Tokia maža, savotiška kūryba.

Po kurio laiko (2014 m. sausis-kovas), mano gyvenime įvyko perversmas, kai atrodė, jog taip nesiseka… Puoliau į mažą liūdėsį ir nieko nebenorėjau. Bet pokalbis su drauge pastatė viską į vietą. Supratau, kad  noriu keistis, noriu būti kitokiu žmogumi. Ir tuomet pradėjau labiau gilintis į tai, ką skaitau ir ką girdžiu.

Du mėnesius buvau atitrūkus nuo išorinio pasaulio ir gilinausi į vidinį. Atsirado sumaištis ir kilo begalė įvairių klausimų, į kuriuos niekas negalėjo atsakyti.

Prasidėjo savianalizė ir noras suvokti, kam išvis yra duotas gyvenimas. Po kiek laiko nurimau ir supratau, kad atsakymas anksčiau ar vėliau ateis ir kad viskas yra duota ne šiaip sau…

Tuomet atsitiktinai sutikdavau bendraminčius žmones, dovanų gaudavau knygas ar įvairius daiktus, kurie buvo reikšmingi būtent tuo mano gyvenimo momentu.

Aš pradėjau pastebėti daugiau.

Ir kažkas pasakė:

„Pradėjai augti dvasiškai.”

Iš pradžių nelabai supratau, ką turėjo omenyje tas žmogus, bet kai perskaičiau Mažąjį Princą

A. S. Egziuperi, pasakų autorius

Tuomet ir suvokiau…

Aš pastebėjau, jog mintys į galvą pradėjo eiti pačios. Atrodo, kažkoks „dzin” į smegenis – ir atsiranda sentencija. Taip gavosi, jog 40% tekstų buvo iš knygų ar įvairių psichologų, perklausytų Youtube, o 60% mano pačios išgyvenimai, patirtys, idėjos. Ir su kiekvienu mėnesiu tie procentai vis kito mano naudai.

Šiai dienai rašau tik savo mintis. Tai, ką jaučiu pati, ką spėjau išanalizuoti ir suvokti dėka situacijų ar kitų žmonių. Žinau, kad su amžiumi patirtis ir požiūris keisis. Augti visada yra kur.

Atėjo 2015 metų pabaiga (ruduo). Pokalbis su viena moterimi, kuri pasipasakojo apie savo ligą ir paprašė pagalbos, palaikymo.

Mano atrašymo stilius ją paveikė teigiamai ir ji pasakė, kad jau laikas rašyti ilgesnius tekstus (apie mano sentencijų rašymą ji žinojo). Iškart susigūžiau ir pasakiau:

„Apie ką rašysiu?”

Ta moteris ir po savaitės vis “kalė” į galvą, kad turiu rašyti tekstus… Turiu gabumų tam. Nenorėjau tikėti. Bet vieną dieną žinomas Facebook’o rašytojas Alex Monaco įkėlė vaikino laišką, skirtą jam, kuriame vaikinas rašė kažką panašaus į tai: „…o kuo aš prastesnis už X ? Aš irgi galiu rašyti…”

Tuomet ir pagalvojau:

„Kuo aš prastesnė?”

Mano gyvenimo inkaras yra BAIMĖ. Todėl, kad ją įveikčiau, turiu pažiūrėti jai į akis. Aš labai nemėgstu būti dėmesio centre, nemėgstu naujų pažinčių – tai varžo. Bet nei vienas draugas ir pažįstamas apie tai net nepagalvotų, nes su „savais” esu be galo atvira, draugiška ir mėgstu būti dėmesio centre. Paradoksas.

Žodžiu, nemėgstu permainų, bet, kaip supratau, jos yra būtinos, kad pajaustum, jog gyveni, o ne vien tik egzistuoji.

Taigi, susiėmiau ir pasakiau sau:

„Tu gali.”

Ir pabandžiau sukurti nemokamą website’o versiją – Laimė.Turtai.Sveikata.

Tą tekstą, kurį buvau perteikusi moteriai, perdariau ir įkėliau ten. Bingo!

„Visada atsiras, kas pasijuoks iš tavęs, kas netikės tavimi, kas kritikuos tave, kas apkalbės tave, kas pavydės tau, kas sakys tau negražius žodžius… Tokių žmonių buvo, yra ir bus. Svarbiausia netapti jų vergais, neįsilieti į jų bandą, o eiti SAVO keliu toliau, siekti to, ko nori TU.”

Kiti tekstai vėl atkeliavo dėl tam tikrų lengvų išgyvenimų, analizės, santykių su žmonėmis. Supratau, kad kol kas galiu rašyti tik tuomet, jeigu įvyksta kažkas sukrečiančio… Tuomet pergyveni, analizuoji, mąstai ir vuolia – tekstas. Tai pradėjo bauginti – nejaugi rašysiu tik tuomet, kai nutiks kažkas nelabai malonaus… Bet laikas parodys. Ir esu dėkinga gyvenimui už iššūkius, nes jeigu ne jie – nebūtų tekstų, nebūtų augimo.

Tik po metų ir kažkiek mėnesių sugebėjau prisipažinti Facebook’o draugams, kad Laimė.Turtai.Sveikata yra mano kūryba. Antras žingsnis buvo įkelti tekstą ir parodyti jį draugams… Bet tai padariau, aš įveikiau baimę. Tiesa, dar nepilnai, bet tobulėju ir mokausi.

Ir didžiuojuosi savimi – nes tik aš žinau, ką išgyvenau ir kaip jaučiuosi kaskart vis įkeldama tekstus/sentencijas į savo puslapius. Kartais net šiurpas nubėga kūnu ir sutraukia skrandį, kai pagalvoju apie savo svajonę tapti laisvu psichologu/konsultantu/pagalbininku. Bet esu tam atvira. Iššūkiai yra būtini mūsų gyvenime. Taip mes augame!

Todėl linkiu Tau pažiūrėti savo baimei į akis ir pasakyti:

„Žinai ką – vat imsiu ir padarysiu. Kuo aš prastesnis?”

Linkiu visiems augimo, įkvėpimo, naujų idėjų realizavimo, kūrybingumo, meilės, supratingumo, kantrybės, vidinės ramybės bei gėrio!

O sėkmė ir taip lydės.

– Karina

Temos: Straipsniai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!