Meilės laiškas: Mane tas printeris iš proto veda!

365 Tekstai, Laiškai

Dienos tikslas: 506 žodžiai. Parašyta: 694.

Mane tas printeris iš proto veda. O šiandien beveik nieks nedirba… 

Ghr.

IR KODĖL AŠ TAIP KEISTAI ŠIANDIEN JAUČIUOSI?

KODĖL?

KODĖL AŠ JAUČIUOSI TAIP, TARYTUM NETURĖČIAU SU TAVIMI BENDRAUTI?

NORS VAKAR JAUČIAUSI TAIP GERAI TĄ DARYDAMAS?

KODĖL?

Jaučiuosi pasimetęs.

Nesuprantu pats savęs.

Ar gerai, kad tiek su tavimi bendrauju?

Tiek daug tau rašau?

Toks atviras tapau bloody necenzūrai?

Tai absurdas.

Atviru būti malonu.

Tačiau tiek daug žmonių, tiek daug knygų, straipsnių ir žurnalų yra sakę man, kad negerai viską atskleisti.

Kad negerai.

Ir aš pats bijau – o ar nenusibos man po to su tavim bendrauti?

Ar nenusibos TAU?

Ar tai išvis įmanoma, tarp dviejų idealiai tinkančių žmonių?

O jei neįmanoma, tai jei nusibos, spėju, reiškia, kad viens kitam netinkam?

Kodėl aš nesimėgauju akimirka?

Kodėl aš skaičiuoju dienas?

[Sustoja.]

[Pagriebia lapuką su dienomis ir, kaip galvojo padaryti jau prieš valandą, gulint lovoje… Jį suplėšo.]

Užteks.

Aš nenoriu skaičiuoti dienų.

Aš nenoriu laukti.

Aš noriu bendrauti dabar. Gyventi. Būti.

Ir tebūnie prakeiktas tas sušiktas spausdintuvas.

Dieve, kaip neapkenčiu triukšmo!

IR KODĖL BIBLIOTEKOS UŽDARYTOS? KODĖL?

Jaučiuosi pasimetęs.

Man baisu.

[Įkvepia. Giliai.]

[Lėtai, lėtai iškvepia.]

[Įkvepia.]

[Iškvepia.]

Jau geriau.

Aš dar vis pasimetęs, bet baimė bent praeina.

*Tun-tun-tun-tun*, ausyse skamba muzika.

Groja būgnai, trimitai, pianinai ir krūvos kitų instrumentų.

O aš sėdžiu ir rašau.

Rašau merginai, kuri nežinia ar mane supranta.

Kartais pats savęs nesuprantu, bet tai ne esmė.

Rašau merginai, kuri nežinia ar mane supranta.

Tai, ką galvoju ir ką mastau.

Nežinau, ar darau gerai.

Mano baimės viduje sako, kad negerai viską pasakoti merginoms.

Tai nevyriška.

Tai nerimta.

Tai pernelyg atvira.

O ne, ji pamatys, koks aš esu!

O ne, ji mane paliks!

O ne, o ne!

[Mintyse kosteli.]

Atsiprašau vėl dėl to laibo balselio. Įsijaučiau.

[Surinkęs popieriaus skutus krauna juos į krūvelę. Stato bokštą.]

Mano baimės sako, kad negerai viską pasakoti merginoms.

Ypač toms, kuriomis žaviesi.

Ypač to, kaip jomis žaviesi.

Ypač to, kaip bijai joms tai pasakyti.

Ypač to, kaip bijai jas prarasti.

Ypač to, kaip negali gyventi laukime.

Ypač to, kaip tau reikia nepamiršt kvėpuoti, kad grįžtum į dabartį ir džiaugtumeisi aplinka, kurioje esi.

Mano baimės daug visko sako.

Ir aš nežinau – gerai darau ar ne.

Žinai, jaučiuosi, tarytum siekčiau dabar įveikti kokį iššūkį.

Mėgstu turbūt šį baimės ir nerimo jausmą. Mazochistiškai.

Kodėl?

Paprasta – jis priverčia gyventi.

Jis priverčia būti.

Jis priverčia ateityje prisiminti akimirkas, kai kažko bijojai. Ir būti laimingam, nes savo baimes įveikei.

Įdomu tik – ar gerai tas baimes įveikti?

Ar visada tai gerai?

[Nusijuokia, vėl mintyse.]

Cha – štai, abejoju, ar abejonės yra gerai. Nors ką tik sakiau, kad gerai. Sakiau, kad esu abejonių meistras!

*Fone pradeda groti Two Steps from Hell – Argovia 38-toji sekundė, veiksmas prasideda*

Bet žinai, savo abejonėmis visgi esu patenkintas.

Esu patenkintas ir tuo, ką darau.

Aš niekad nebandžiau būti atviras.

Ir man įdomu – kas iš to išeis?

Ar aš sutiksiu savo gyvenimo meilę ir kartu su ja gyvensiu vaivorykščių ir vienaragių šalyje, kur teka kakavos upės su riešutų sviesto krantais?

O gal būsiu sumaltas į miltus žmogaus, kuriam pasakiau tiek daug?

Tai kaip žaidimas Va Banque, ar ne?

[Pasimeta. Kur baigė? Perjungia muzikos takelį ir bando prisiminti.]

Bet kur aš baigiau?

Ak, žinai, na ir tiek to – neskaitysiu, ką rašiau iki dabar.

Jei jau rašau savo mintis – tą, ką galvoju… Tegu tai ir lieka minčių srautu.

O ne griežtai surežisuotu laišku, straipsniu ar poema.

Netoliese nuo mano bendrabučio, žinau, yra miškas.

Einu – pasivaikščiosiu po jį. Patyrinėsiu, kas jame slypi. Ar jis didelis. Ar jame šalta. Ar daug medžių.

Einu, nes man skauda galvą. Nuo triukšmo. Ir begalinių savo minčių.

Einu, nes nenoriu apsiverkti. Nežinau ir pats, dėl ko, tačiau akyse vėl kažkas darosi, tad jei norėčiau – galėčiau. Nesuprantu pats, kodėl DABAR tai vyksta.

Einu, nes noriu, kad šitai perskaitytum, kai manęs jau nebus online.

Nes noriu, kad atrašytum.

Kažką.

Ir spėju, kad mane nuramintum.

Ir kad primintum negalvoti.

Primintum džiaugtis akimirka, taip, kaip aš vis primenu tau.

Primintum būti savimi. Primintum būti laimingu.

Pasistengtum, kad raginimas būti laimingu nebūtų toks, kad pulčiau ginčytis „o gal aš nenoriu toks būti!?“.

[Šypteli. Mintyse nusijuokia.]

Dievaži, dievaži.

[Pakrato galvą, tarytum netikėdamas pats savimi.]

Sudie, [cenzūruota].

Atsakyk.

[Fone groja Epic score – Fight for What You Believe, Danielius palieka sceną.]

Išėjęs (iš proto),
Danielius

Temos: 365 Tekstai, Laiškai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!