[Laiškas] Su tavimi kasdien jaučiuosi lyg kelionėje

365 Tekstai, Laiškai

Dienos tikslas: 217 žodžiai. Parašyta: 352.

Skaitau tavo atsakymą… Ir atsiprašau – aš nesugalvoju, ką tau atsakyti. Žinau, kad nori skaityti atsakymus į savo klausimus, kad išspręsčiau tavo baimes, kad praskleisčiau miglas… 

Bet, et. Mintys man visai nekrenta galvon. Aš skaitau. Aš šypsausi. Aš klausausi nuostabios muzikos. Aš linguoju galvą tarytum apsvaigęs.

Ir jaučiuosi nuostabiai.

Dievaži – nežinau, kaip mes bendrautume susitikę. Aš žinau, kad man neįsijautus sunku atsiverti. Žinau, kad tu esi mėgėja stebėti vabalus gatvėje.

Bet jei man nebūtų patikę bendrauti su tavimi per mūsų pirmus susitikimus, aš su tavimi dabar nekalbėčiau. Paprasta. Kaip du plius du bus penki, trys Kanados ir taip toliau.

Ar yra prasmės jaudintis prieš įvykį?
Ar yra prasmės planuoti kelionę… Jei nežinai, ar ji įvyks? Kada, kur ir kaip?

Galbūt mes nesusitiksime. Nes Lietuvoje prasidės karas.
Galbūt mums susitikus girtas džipo vairuotojas nuspręs pažaisti boulingą.

Galbūt… Na, daug „galbūt“ galima prigalvoti.
Tačiau kol laikas neatėjo – galvoti nėra prasmės.

Nėra blogai tą daryti. Ne. Mūsų smegenys iš prigimties yra fantazuotojos, galvotojos, sapnuotojos – jos tai daro nelaukiant mūsų pritarimo. Vienos smegenys galvoja, o kitos stebi tai, kaip galvojame ir to nesuvaldome.

Tačiau galvodami mes pamirštame tai, ką turime dabar – akimirką. Dabar. Aplinkui.

Prisimenu, kaip mane užknisdavo matyti savo šeimos narius kelionėse labiau besirūpinančiais namais, darbais ar fotografijomis… Nei pačiomis kelionėmis.

Žinai, jei mes keliausime – fotoaparatą imsime tik vieną. Labai paprastą ir tokį, kur tilps tik kelios nuotraukos. Kad nesinorėtų susitelkti ties jomis… Ir pamiršti aplinkos kvapus, vaizdus, jausmus. Skonius ir žmones. Triukšmą ir mažas detales.

Nujaučiu, jog kalbant apie šitai tu man pritari. Nežinau to, bet kažkaip intuityviai (ar teisingai parašiau) nujaučiu. Juk prisimenu, kaip mums vaikštant po Vilniaus skersgatvius, tu bene tiek pat dažnai kaip ir aš pastebėdavai užrašus ant sienų, grindinio, už langų ar ant stulpų.

Ir šią akimirką aš jaučiuosi taip – kaip kelionėje.
Ir džiaugiuosi akimirka.

Sėdžiu dabar išsišiepęs. Klausausi nuostabios muzikos. Linguoju galvą. Užsimerkiu, pirštai bėgioja po klaviatūrą. Ir jaučiuosi laimingas.

Tikiuosi, jog taip jautiesi ir tu. Dabar. Ir šiaip per dienas – nujaučiu, jog man patiktų tave tokią matyti. Jog pats laimingas tapčiau. Dar labiau, tai yra.

* Pauzė *

Oi! Bet aš parašiau dar vieną laišką-žinutę-knygą-kažką! O sakiau, kad nerašysiu!

Keliaujantis džiaugsme,
Danielius

Temos: 365 Tekstai, Laiškai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!