#SielaAkmenyje (4)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 746 žodžiai. Parašyta: 392.

) 2 (

Tuo metu, apie du šimtus metrų aukščiau ir šiauriau.

Minia tiesiog šėlo. Mergina raudonais plaukais ne tik pribaigė savo varžovą vienu dideliu didelio kardo kirčiu, bet ir padarė tai stilingai – kartu su emocinga pribaigimo fraze ir visais kitais specialiais efektais.

Dabar ji stovėjo pusnuogė, viršutinę savo šarvų dalį pametusi kovos metu ir visa aplaistyta jos priešininko krauju. Ir miniai… Tai patiko!

– Aš tau sakiau, Tadai, čia yra jėga! – bandė perrėkdamas minią man sušukti mano draugas Lukas. Jis skėsčiojo rankomis ir visaip efektingai vaizdavo, kaip raudonplaukė kovotoja pribaigė savo priešininką.

Aš išsišiepiau ir linksėjau galva – tai tikrai buvo jėga. Ne kasdien galima patekti į Kauno didžiąją Areną ir turbūt tikrai ne kasdien, sprendžiant iš minios, galima pamatyti tokias kovas. Gerai įsižiūrėjus, net Svarbiausiųjų ložėje sėdintys Miesto Tarybos nariai buvo susižavėję kruvinu spektakliu apačioje.

Lukas išsitraukė savo kristalą-žiūronus ir puolė stebeilinti į arenos apačioje ratais iškilmingai bevaikštančią Raudonplaukę. Jis kažką per minią negirdimai sau sakė ir iš lūpų galima perskaityti kažką panašaus į „tai bent papukai!“.

Plojau kartu su minia ir pagavęs automatono dėmesį užsisakiau dar vieną krislą alaus. Šiandien visgi galėjau sau tai leisti, nes tam, kad čia patekčiau, teko ne tik sukombinuoti šį bei tą kartu su Luku jo fabrike, bet ir pakloti beveik visas mėnesio santaupas. Vien dėl vienos dienos Arenoje.

Gurkštelėjęs gerą gurkšnį alaus atsikvėpiau ir atsilošiau savo kėdėje. Gera atsilošti, kai už tavęs (dar) niekas nesėdi. Virš Arenos prazvimbė keli gaisrus malšinantys automatonai ir kartu keli Sargybiniai. Didžiajame Kaune turbūt vėl kilo koks gaisras. Bet tai nesvarbu.

„Net jei ir degtų mano namas, vis tiek nespėčiau užgesinti.“

Tai pagalvojus nusijuokiau.

Lukas vis dar žvilgčiojo į Areną apačioje. Raudonplaukė jau spėjo užsiropšti ant laimėtojų pakylos, kuri ją nuskraidino iki specialios laimėtojų aikštės. Šiandien tie, kurie laimėjo žaidimą, ten gaus didelius prizus pagal tai, kaip pasirodė. Arba galės išbandyti savo jėgas antrą kartą dienoje ir pasiimti savo priešininkų prizus, galimai padvigubinant ir dar labiau padidinant laimėjimus.

Be žiūronų buvo sunkoka įžvelgti, bet apačioje automatonai jau tvarkė Raudonplaukės priešininko likučius. Miniai buvo gana juokinga, kaip benešant pralaimėjusį vis nukrisdavo tai jo ranka, tai koja. Nusijuokiau ir aš.

„Dievaži, geras žaidimas!“

Raudonplaukei nusileidus laimėtojų aikštelėje, ji galutinai nusimetė savo šarvus, sulaukdama dar didesnių minios stūgavimų. Aišku, stūgavimai sumažėjo jai užsimetus kažkokį chalatą ar nežinia kokį ten apsiaustą, bet galėjau būti garantuotas – ji tikrai šiandien gaus nemenką apdovanojimą. Jei, aišku, nepabandys žaisti dar kartą ir nepralaimės.

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!