#SielaAkmenyje (33)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 1203 žodžiai. Parašyta: 1210.

Rūta pabaksnojo pirštu į galvą. Tada lygiai kaip ir Guoba tuoj pridūrė:

– Beje, o Guobos ginklas tai va ta patranka už jos. Ji šaudo tūliko popieriaus rulonais. Genialu, ar ne? – išsišiepė ji.

„Aha… Okei.. Genialu. Hm. Nelabai.“

– Vytautai, perimk, – atsisukęs ranka mostelėjo Plikius juodaplaukiui, save turbūt siekdamas palikti paskutinį ar nežinia ką. Gal nenorėdamas prisistatyti išvis.

– Esu Vytautas, – tarė niūriai jis, pažvelgęs į mane savo ryškiai raudonom akim, – aš prižiūriu, sveikatą, gydymą ir kad visi būtų ramūs, sveiki bei šiaip truputį galintys judinti galūnes bei priešinti mūsų šūdiniems priešams.

– Jez! Avis su vilko balsu ir žodžiais! – įsiterpė Naoki.

„Kas tos avys ir kas tie vilkai?“

– Koks mano ginklas ne tavo reikalas. – suurzgė jis. – Nežinau dar ar tavimi galima pasitikėti, panele.

– Jo ginklas yra didelis pleistras. Nuo jo neatsiklij… – tuoj įsiterpė Rūta, ketindama sugadinti Vytauto planus.

– Ša! – šis ją pertraukė. Tačiau aišku ne itin jau, kad sėkmingai – man jau tapo aišku, koks jo ginklas.

„Didelis pleistras. Nuo jo neatsiklijuosi. …Pala, tik klausimas, o kaip išvis man įsivaizduoti didelį pleistrą? Kas tas pleistras išvis?“

Turbūt iš streso šiek tiek prunkštelėjau, bet niekieno dėmesio, rodos, neatkreipiau.

– O mane gali vadinti, – tarė Antonio, netikėtai už manęs prabilęs paslaptingu balsu ir išgirdau kelis tuos jau girdėtus jo gitaros akordus. Staigiai atsisukus pamačiau, kaip šis šonu pasisukęs gitarą pirštis dar laikė stygas. – …Antonio. Nes toks mano vardas.

Pažvelgiau į jį lyg mažą vaiką. Užmetus akį į Rūtą su Guoba, jų taip pat nesužavėjo Antonio.

– Na gerai, gerai. – nusikvatojo jis ir sumojavo komediškai rankomis, lyg gintųsi nuo nematomos kritikos, – Esu Antonio, aš esu šnipas ir moku prikalbinti žmones. Na, ar gal nelabai moku, bet mano kristalas tai suteikia. Geras akmuo, po velnių.

„Hm..“

Antonio rankomis vėl prisilietė prie akmens ir šis šiek tiek sušvito.

– Antonio, prašau, nesinaudok juo prieš Gilę. – rankas susidėjęs priešais save pamokančiai tarė Plikis. – Gilę gal tu ir veiki, bet manę ne. Aš gi matau.

Antonio veide perbėgo baimė. Jis tuoj pagriebė kristalą ir šis sušvito baltai.

– Kaip jis mato? – taiklų klausimą įspraudė į trumputę pauzę po Plikio žodžių Naoki.

– Labai atsiprašau, – liūdnai tarė jis ištįsusiu veidu.

„Ir vėl!? Pasiduodu.“

– Eik tu šikt, – pasidavusi tariau.

– Ir tuomet esu aš. – tarė atsilošdamas plikis. Jo apsiaustas vos pasijudinus, visas sugirgždėjo ir prasitempė. Plikis juo buvo aptemtas rimtai, kaip kokia dešrelė. – Briusas Vilisas. Šios mulkių komandos vadas.

– Briusas Vilisas? – tuoj įsiterpė nustebęs Naoki.

„?“

– Žinai, kaip sakoma, kokie pavaldiniai, toks ir vadas, – įsiterpė kartu su Naoki ir Rūta.

Briusas tuoj nusijuokė iš Rūtos pokšto. Kitiems ir aišku ypač Vytautui tai įspūdžio nepadarė.

„Kažkaip negaliu įsivaizduoti Vytauto besijuokiančio. O Dieve, jis atrodytų kraupiai!“

– Tai kaip tas filmo aktorius! – pratęsė mintį Naoki.

Naoki pastebėjimo aš nesupratau, bet visai nenorėjau jo imti ir dabar klausti garsiai, ką jis turėjo omenyje bei pasirodyti visiems beprotė. Nes juk vis tiek jį mačiau viena.

Vietoj to tik pirštu ant Naoki išraižiau klaustuko ženklą ir bakstelėjau padėdama tašką po klaustuku.

– Tai… – pradėjo Naoki, tarytum supratęs mano ženklą, tačiau tuojau užleisdamas vietą kitam, nutilo nebaigęs frazės.

– O tu, – bakstelėjo į mane, pertraukdamas Naoki, Briusas, – esi Gilė. Ir tu buvai mūsų, ar tiksliau mano, šeimos narė. Mano YYY šeimos.

„Jis ir yra vadas!?“

– Ir taip, žinau, mano išvaizda gali būti apgaulinga bei galbūt visai neatrodau toks, kaip apie mane kalba mano Miesto piliečiai, – tarytum skaitydamas mano mintis prakalbo jis toliau, – bet aš esu visko čia vadas ir visi man paklūsta.

Aplinkui sėdintys grupelės nariai beveik sinchroniškai nunarino galvą ir po trumpos pauzės jas vėl pakėlė, taip sulinksėdami kartą ir beveik patvirtindami jo žodžius.

– Babkių Karalius mano vadas, – tarė Vytautas.

– Babkių Karalius mano vadas, – pakartojo Rūta.

Ta patį vienas po kito tuoj pakartojo ir Guoba su Antonio. Ir man pačiai kilo noras tai pakartoti paskui juos. Tai paprasčiausiai skambėjo taip gerai! Akimirką jau buvau prasižiojus ir pasiruošus tarti raidę B, bet susitvardžiau.

– Babkių Karalius… – sarkastiškai nutęsė Naoki, – …Briusas Vilisas, filmų žvaigždė… Štai kur aš pažinau jo veidą. Jis gi buvo žymių filmų žvaigždė Mieste, kuriame mane sukūrė… Kažin, prieš kiek metų tai buvo? Jis atrodė gerokai jaunesnis. Ir ne toks plikas. Bet man jo balsas nepatiko.

„Ką? Rimtai??“

Nužvelgus pažvelgiau į Akmenį ir išpūčiau nejučiomis į jį akis.

– Maždaug prieš savaitę tu buvai…v- kalbėjo toliau Briusas ir sustojo, – Gile, ar klausaisi?

-A… – atsisukau tuoj į jį, – taip, klausausi! – palinksėjau energingai galva.

Visgi Naoki žodžių lengvai iš galvos neišmečiau ir jie kažkur kampe dar gulėjo bei kėlė intrigas.

„Kaip Briusas filmų žvaigždė galėjo tapti Briusu, kaip sakė, didžiausios Gaujos Lietuvoje ir gal visame pasaulyje vedliu? Ar Naoki nusišneka gal??“

– Tai gerai, nes aš nekartosiu.

Šis išsitraukė antrą cigaretę iš kažkokios neįmanomos kišenės ir ją pamakalavęs ore pridegė. Rodės, kad makalavimo užtenka jos pridegimui. Įdomu, kaip ji neužsidegdavo kišenėje… Ir išvis, kaip kristalai gali taip sudegti? Ar tai tikrai kristalinė cigaretė?

– Maždaug prieš savaitę tu, kaip mūsų spec. operacijų vedlė, veikei kažkokį velnią Miesto Tarybos Citadelėje. Rinkai informaciją.

„…Kažkokį velnią. Labai įdomiai skamba. Ar jis pats nežino, ką veikiau?“

– Ir tuomet tu pradingai. Penkioms dienoms. …Iki kol atsidūrei Miesto Arenoje ir apie tai Rūtai pranešė vietinis Miesto gyventojas. – pažvelgė į Rūtą Briusas, – Nesu tikras, o kodėl tas gyventojas išvis tau tai pranešė? Jis juk nežinojo, kas ji tokia?

Rūta akimirką pažiūrėjo tiriamai į Briusą.

– Žinojo, deja, žinojo, – papurtė ji galvą užsimerkdama ir pasitrindama kairį smilkinį, lyg bandydama ką prisiminti, – rodos jos pasirodymo metu Arenos šauklys apie ją viską ir išpasakojo. O mūsų kontaktas turėjo gerų minčių, kad tai mūsų Gaujai gali būti naudinga.

Briusas atsisuko į mane. Tada Antonio.

„Jis atrodo… Pasimetęs ir nustebęs!?“

– Ką tu pasakojai Gilei? Ką ji žino? – paklausė jis jo.

Antonio prilietė tuoj savo amuletą, kuris sušvito vėl melsvai.

– Na, aš… Pasakojau tai, ką jūs pasakojote dabar jai. Tą patį, – puolė lyg ir teisintis ar aiškintis jis.

– Pala, kažkas čia… – pradėjau, bet vidur sakinio nutilau. Kažkas čia buvo ne taip, bet tiek to, man visai nesinorėjo gilintis.

– Šiška, aš įtariu kažką ne taip, pameni Antonio amuletą? Tu pasidarei visai patikli! – įsiterpė Naoki.

„Ką čia tas Akmuo šneka per nesąmones, viskas čia gerai…“

Bet man visai nesinorėjo klausytis jo svaičiojimų. Antonio ir Briuso žodžiai buvo įdomesni.

– Ar tu ką nors apie save žinojai prieš sutinkant Antonio? – atsisuko į mane Briusas.

Jis turbūt manė, kad to nepastebėsiu, o gal net nebandė to slėpti, bet Atonio parodė nežymų ženklą pirštu. Šis vėl suėmęs amuletą tuo pačiu metu jį vėl sušvitino.

Pabandžiau prisiminti.

„Ne, nieko neprisimenu.“

– Ne, nieko nežinojau, – papurčiau galvą.

– Šiška! Gile! Aūūū! – subaubė man Naoki vėl įkyriai. Panorau jį kažkur numesti ar nežinia kur nukišti.

– Tada gerai, – palinksėjo galvą Briusas. Tada atsisukęs vėl į Rūtą pratęsė pokalbį su ja:

– O kaip kontaktas? Apdovanojai?

Rūta pažvelgus iš padilbų po trumpos pauzės atsakė:

– Taip, pačia geriausia dovana iš visų, kurias mes tik turime. Na, išskyrus tik kokį auksinį klozetą, – nusijuokė ji.

Briusas pritariamai palinksėjo savo plika makaule. Jam ją judinant skirtingai atsišvietė šviesa nuo lubose nematomai įtaisytų šviestuvų ir matėsi visokie seni randai, įrėžimai ir įdubimai jo galvoje.

– Dievaži. Na, gerai, žiūrėkis, – su nusivylimo gaidelėmis vos baigus Rūtai kalbėti sušnabždėjo Naoki, – daryk tai, kas tau atrodo geriau. Nes dar nesu pats tikras. Bet man kyla įtarimas…

„Mano galvoje turbūt irgi daug įdubimų. Ypač po šių kelių dienų… O Dieve, viskas taip greitai vyksta!“

– Ir pasinaudoję kitais Rūtos kontaktais, – mostelėjęs ranka į ją toliau aiškino Briusas, – mes išsiaiškinome, kad tavo atmintį kažkas išlupo. Kažkas iš Miesto Tarybos. Ir nežinia kodėl.

Briusas dramatiškai nutilo.

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!