#SielaAkmenyje (30)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 1168 žodžiai. Parašyta: 1173.

– Ką aš žinojau? – paklausiau Akmens.

– Mmm? – įsiterpė Antonio, nuo mano nugaros ir kelnių valydamas smulkius kristalo gabaliukus.

– Žinojai, kad mane gali girdėti tik tu… – atsakė lyg susigėdęs Akmuo, kartu šiek tiek atlipdamas nuo žaizdelių.

„Ką?? Kaip aš TAI galėjau žinoti!?“

– Ai. – supratęs su kuo kalbuosi, suaikčiojo Antonio. – Eime, Gile, sek paskui mane.

– Pala, ką?? – išpūčiau akis į Akmenį.

– Gile, eime, – paragino susirūpinusiu balsu Antonio ir ištiesė man ranką kažkur regos krašte. Jis, rodės, tikrai negirdėjo, ką kalbėjo Naoki.

„Kąąąąą???“

Atsisukau į Antonio. Nežinau, turbūt tikėjausi paaiškinimo. Bet aišku jo negavau ir, sprendžiant iš veido išraiškos, nebūčiau gavusi.

„Na palauk, aš dar išsiaiškinsiu…“

Atsitiesiau ir ignoruodama Antonio ranką žengiau artyn jo. Jis apsisuko ir pradėjome eiti atgal link raketos įėjimo durų.

Šias jis atidarė taip pat, kaip ir buvo uždaręs ankščiau, mygtuko paspaudimu ir durys atsidarė. Pasirodo raketa buvo nutūpusi ant lygutėlio vandens ir čia nejudėdama stovėjo, o jos durys, atsidariusios vėl žemyn, tapo lyg tiltelis iki balto vandens baseino krašto.

Ant jo stovėjo ilgaplaukė, į dredus sukuktais plaukais mergina visiškai baltu kostiumu, išraižytu geltonomis juostomis, o už jos šešetas tvarkingai stovinčių visiškai vienodai apsirengusių vyrų baltomis panašiomis uniformomis, tik be juostelių.

– Kur mes esame? – garsiai paklausiau klausimo, kuris jau turbūt turėjo man kilti kiek ankščiau.

„Dieve šventas. Man turbūt reiktų liautis bandžius ką suprasti. Spėju jis atsakys, kad paaiškins vėliau.“

– Tu esi mūsų Gaujos, nenugalimos YYY, būstinėje! – mane nustebindamas tarė atsisukęs Antonio. Ir tuomet mostelėjo ranka link durų tiltelio. – Po tavęs, brangioji.

„Brangioji?“

Pasirinkimų kitų neturėjau ir man niekas jų nedavė. Taigi žengiau per tiltelį laukan.

Šis sujudėjo po mano kojomis, bet šiaip tvirtai laikėsi ant vandens paviršiaus. Šis atrodė gana tvirtas ir stangrus. Galbūt net ne itin vanduo. Tą patį įspūdį sudarė ir jo keistas vientisas bei nepermatomas pilkumas. Arba tai sudarė milžiniško gilumo iliuzija.

Keli plaukeliai atsistojo ant kaklo. Jeigu tai tikrai labai gilus baseinas – man visai nesinorėjo stovėti virš  jo ant tokio netvirto tiltelio. Ta giluma baugino.

Visgi tuoj jau buvau sveika ir sausa krante, stovinti priešais dreduotąją merginą ir jos šešis vienodus sargybinius ar nežinia kokią funkciją atliekančius žmones.

„Kažin, jie žmonės ar tik žmogaus formos kitokios būtybės. Aš jau nebežinau, ko tikėtis.“

Prie manęs tuoj žengė Antonio ir atsistojo greta.

– Sveikas grįžęs, Toni. – prakalbo Mergina švelniu balsu ir šiek tiek šyptelėjo:

– Man rodos Miestan galėsi jau ilgą laiką negrįžti, tiesa?

Antonio palinksėjo galva.

– Tiesa. Aš stebiuosi kaip išvis grįžau vienam gabale. Ir tai vien dėl jos, – mostelėjo ranka nežymiai jis į mane.

Aš pažvelgiau į Antonio, o tada į Merginą.

– Kas jūs tokie? – nežinodama kaip geriau atsiliepti sugniaužiau vėl eilinį kartą stipriau Naoki. Šis vėl įsikibo į žaizdeles, bet, rodos, jos jau buvo sveikos.

– O tu jai nesakei? – kilstelėjo antakį Mergina. Vyrai už jos vis dar net nesujudėjo. Visiškai.

– Sakiau, bet matomai, kad ji per mažai atsimena. – atsikvėpė Antonio. Ir tada atsisukęs į mane man tarė:

– Tu juk visai nieko čia nepameni, tiesa? Manęs? Guobos?

Aš papurčiau galvą.

– Ne, nieko… Kas ta Guoba?

– Guoba tai aš, – bakstelėjo pirštu sau į krutinę Mergina.

„Guoba, įdomus vardas. Primena duobes, che.“

– Kažkas juokingo? – kilstelėjo ji antakį, turbūt išgirdus, kaip išpūčiau stipriau orą po tos minties.

– Ne, ne. – papurčiau galvą. – Aš tik rimtai nieko neprisimenu. Visiškai.

– Na ką padarysi, mes papasakosime, – įsiterpė Antonio. Ir tada atsisukęs į Guobą pridūrė:

– Turiu nuvesti ją į medpunktą, ji kraujuoja.

Paliečiau pirštu savo kaktą. Ji tikrai buvo kraujuota. Tik mano antakiai turbūt sulaikė kraują – geri dalykai tie antakiai, kraujui ir prakaitui stabdyti.

– Pastebėjau. – ne itin nusistebėdama tarė Guoba. – Tuomet apsilankę tuoj atvykite į Babkių Karaliaus salę.

„Babkių Karaliaus salę? Kieno tokio? Ką tokią?“

– Būtinai, – linktelėjo tvirtai Antonio.

Guoba tuomet apsisuko ir nužygiavo pakrante į kitą baseino pusę link ten esančių vartų. Ją sekančios šešios personos lygiai taip pat tvarkingai nusekė paskui.

Tai davė progą man apsižvalgyti plačiau. Pasirodo mes buvome milžiniško cilindro formos pastato viduryje, cilindro apačioje. O mūsų raketa nusileido į čia esantį vandenį ar, kad ir kas tai būtų, ir taip sustojo. Vietomis ant grindų dar matėsi kelios visai negilios atsispindinčios balos. Cilindro viršuje rodos nieko nebuvo – tik giedras jau vakarėjantis ir gelsvas dangus, tačiau nebuvo nei šalta, nei jautėsi koks vėjas.

„Įspūdinga.“

– Eime, – tarė man Antonio, pasitaisydamas šiek tiek savo gitaros diržą ir žengdamas pirmyn. Kaip ir pirmą kartą jį sutikus, jis nė nepažvelgė į mane ir ėjo drąsiai, lyg žinodamas, kas paskui jį seksiu.

„Jis ir taip žino, kad seksiu, ar ne?“

Visgi nedariau nieko beprotiško ir tiesiog nusekiau paskui jį. Antakiai jau nebepadėjo ir pajutau šilto skysto kraujo sroveles, krentančias per nosį žemyn. Laisva ranka nubraukiau jas, bet jos nesiliovė.

„Gal man uždėti Naoki ant žaizdos?“

Sekdama paskui Antonio pakėliau Naoki prie kaktos ir priglaudžiau. Šis kaipmat pasikreipė ir prisiglaudė prie žaizdos. Rodos esu įsipjovusi visą pailgą pjūvį ant galvos.

– Ačiū, – tyliai tarė Akmuo.

Aš tik linktelėjau galva, nenorėdama atkreipti vėl Antonio dėmesio su savo komentarais. Nejaugi rimtai Akmenį girdėjau tik aš?

Jis mane vedė iki išėjimo iš mūsų nusileidimo aikštelės į kažkokį koridorių. Prieš eidama apsižvalgiau aplinkui – kaip ir pradžioje, mes buvome vieninteliai. Raketa taip ir liko atidarytu liuku plūduriuoti vidur milžiniško turbūt apvalaus kaip ir cilindras baseino.

„Keista, galvotum, kad čia turėtų būti žmonių…“
Visgi, žengėme į baltą, vėlgi visiškai švarų, koridorių ir tai išmečiau iš galvos. Po kurio laiko nusiėmiau nuo kaktos Akmenį, o šis liūdnai atsiduso.

– Čia, – tarė Antonio, atidarydamas vienas baltas ir vos sienoje matomas duris iš daugelio.

„Kažkaip visi pastatai, kuriuose aš buvau, tokie panašūs viduje… Tik spalvos skiriasi…“

Aš įėjau vidun. Patekome į tvarkingą laboratoriją, šiek tiek panašią, kaip buvau išėjus iš Gabrielės irštvos, bet tik baltesnę.

– Sauliau! – sušuko Antonio kažką kviesdamas, – Turiu tau pacientę. Skubos tvarka!

Iš už tolėliau esančios pertvaros išlindo praplikęs apkūnus vyriškis.

– M? – kilstelėjo jis antakį. – Ai, matai kaip!

Jis apėjo aplinkui metalinius stalus su neaiškiais prietaisais ir žengė prie manęs.

– O tu kraujuota, – konstatavo jis.

„Eik tu, tai naujiena…“

– Oho, naujiena, – tariau sarkastiškai.

Saulius nusijuokė.

-Ateik čia, – tarė jis ir nusekiau paskui jį.

Pasisodinęs mane ant trumpos sukamos apvalios kėdutės jis iš stalčiaus išsitraukė drėgną medžiagos gabaliuką ir pradėjo valyti mano kaktą, lyg būčiau mažas vaikas.

– O, panele, jūs žinot, turit įdomias žaizdas, – tarė jis man. Ir tada atsisukęs į Antonio pratęsė:

– Kaip ji susižalojo, kad visas kraujas spėjo išbėgti iš jos žaizdos ir išdžiūti? Krito į vakuumo skylę laikinai?

Saulius nusijuokė, o iš jo burnos pasklido kažkoks senų kiaušinių dvokas.

„Fueeaa. Pla, o kas su žaizdomis?“

– Mhm, nėra už ką, – nežinia kam tarė Naoki.

„Ai tiksliai… Naoki, jis dar ir gydo??“

Saulius kelis kartus spustelėjo pirštu mano žaizdon. Man ją šiek tiek sudiegė, tačiau skausmas buvo nedidelis. Gal dėl to, kad įsipjoviau tokioje vietoje.

– Nėra čia ką gydyti, panele, – tarė jis man, mano veidą pakėlęs savo storais pirštais.

„Neliesk manęs!“

Pasipurčiau nusikratydama jo pirštus. Visai kažkaip nesinorėjo, kad jis mane liestų. O jis lietė. Auč.

– Mmm, įdomiai… – sumykė priėjęs ir mano kakton pažvelgęs Antonio, lyg mano kakta būtų buvęs koks muziejus!

Saulius pasiėmė naują švarų skudurėlį ir toliau valė mano kaktą. Tada pavalė šiek tiek ir patrynė mano žandus bei įdavė skudurėlį man į rankas.

– Štai, švari, – tarė jis ir nusisukęs pradėjo eit atgal pro stalus turbūt prie savo uždangos.

„??“

 

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!