#SielaAkmenyje (29)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 1078 žodžiai. Parašyta: 1122.

„Debilas, blet, stopudovai.“
– Nu bet blet, pažiūrėk tu. Kas stato jobanus klozetus ir šikinykus, kaip dangoraižius? Kokio proto reikia būt, kad tai sugalvoti?

– O proto čia nereikia, – palingavo galvą Jonas, – čia reikia tik daug pinigų. Ir koks tau skirtumas? Skauda? Šikti užsinorėjai?

Jonas ir Tomas nusikvatojo kartu.

– Debilai. – nusikeikiau tyliai, – Buvo gi gražios pievos čia, kadaise vaikystėje avis ganiau… O dabar, taigi, vidur pievos visas gigantas. Ir pažvelk į visus tuos įtvirtinimus, patrankas ir panašų velnią.

Kažkokia raketa vėl atskrido iš pietų pusės. Eilinį kartą palikdama paskui save dūmų ir debesų taką.

– Ir žiū, visokie šūdai skraido ir orą gadina, – parodžiau pirštu pratęsdamas.

Jonas nusikvatojo. Ir supratau savo žodžių esmę – taigi blet, jie skrenda į Gaujos ir Babkių Karaliaus pastatytą miestelį vien iš unitazų, bide ir panašių tualeto priemonių formų. Nusikvatojau kimiai kartu, šiek tiek springdamas dėl ilgalaikio rūkymo.

– Svarbu, kad babkių duoda, – praktiškai šovė Tomas, – o daugiau nesvarbu. O jei šiandien atliksim darbą, tai pamatysit – namo vakare grįšim turtingi.

– Arba girti kaip šlepetės, jei išvis grįšim, – nusikvatojo vėl vos baigęs juoktis Jonas.

– Jo, arba jei grįšim. Girdėjau ten vienam tokiam raudonam pisuare yra geras brotelis, – pridūriau aš, irgi nusikvatodamas.

Traukinys toliau artėjo link Gaujos YYY miesto. O įvairiausių formų balti, pilki bei keli ryškesnių spalvų pastatai kilo į viršų, vidur šių mūsų Šalies laukų.

Ne taip senai jų visai nebuvo, tačiau štai Babkių Karaliui užsukus biznį su tualeto priemonėmis, tai iškilo vos per kelis mėnesius ir metus.

Neįveikiama Gaujos tvirtovė. Ir jokia kita Gauja ar netgi prakeiktas Didysis, sarkastiškai, Miestas mums nepasipriešins. Babkių Karalius viską čia valdo.
* * *

Raketa ilgai neužtruko. Turbūt dėl jos milžiniško greičio. Dėl jos greičio ir kelionė nebuvo ilga, vos kelios minutės, ir jos metu vargiai ką galėjau padaryti ar net prašnekėti – buvau prispausta pagreičio prie krėslų.

Prieš kelias akimirkas, o gal ir minutes, mes buvome pasiekę mūsų skrydžio turbūt aukščiausią tašką bei pakilę aukštai virš debesų. Kažkur jau gerokai toliau nuo Miesto, kuriame atsibudau.

O dabar Antonio mane nuskraidino nežinia kur ir per pagrindinius laivo ekranus priešakyje mačiau, kaip prieš mus artinasi žemė ir mažas, tačiau aukštas baltų pastatų miestelis.

„Kažkokia tvirtovė gal?“

– Tavo kraujo slėgis sulėtėjo! – tarstelėjo Naoki, lyg aš būčiau klausus statistikos apie savo kraujo slėgį, – Tu dar gyva?

„Aišku, kad, po velnių, sulėtėjo! Taigi matai, kaip aš prispausta prie šios sušiktos sėdynės!“

Tačiau aš tik žioptelėjau. Bet man dar ir kvėpuoti buvo sunku per tą spaudimą.

Miestas artėjo link mūsų, o raketos priekis pakrypo žemyn.

„Pala… O kaip mes sustosime? Mes trenksimės? O DIEVE??“

Kiek galėjau, pasisukau į Antonio, tačiau šio nemačiau pro krėslo šonus, galva buvo pernelyg giliai į jį įgrūsta.

Ir tada net pati save nustebindama be galo greitai susitaikiau su savo likimu.

„Na, jis galėjo mane nužudyti ir nežudydamas manęs. Viskas, tikiuosi, turbūt, prašau, o Dieve prašau, turbūt, bus gerai. Galbūt.“

Laivo priekis kuo arčiau miesto, tuo labiau krypo žemyn. Ir rodėsi, kad mes skriejame tiesiai į vieno milžiniško pastato vidurį, ertmę jo viduryje.

Mano mintis nebuvo klaidinga. Ir po akimirkos mes pliūkštelėjome į kažkokį žalią skystį.

Raketa akimirksniu sustojo! …O kartu su jos sustojimu, iš krėslo aš šoviau priekin kartu su Akmeniu.

Mano skrydis buvo trumpas ir gražus. Tiesiai į kristalinę valdymo raketos panelę, su visu savo veidu, apibintuotais šonkauliais, apibraižyta ranka ir Akmeniu rankoje.

Laivo valdymo panelė driokstelėjo suskildama į kelis šimtų gabalų, jos paviršių išraižant kristalo taisyklingiems lūžiams.

– O Dieve! – už manęs sušuko Antonio, – Tau viskas gerai?

– Po velnių! – nusikeikė kažkur nusiridenęs Naoki, kurį trumpo skrydžio metu iš išgąsčio spėjau paleisti iš rankų.

„A. U.“

– Auuuučččč, – sumykiau.

Tada atsistūmiau delnais nuo raketos kompiuterio ekrano, tapusio suskilusiom stiklinėm grindimis. Kristalinio stiklo gabaliukai buvo suskilę lygiomis linijomis, kaip ir pridera kristalams. Ir įsirėžę į mano delnus. Ir ant jų liko mano kraujo.

„Tekšt.“

Nuo mano kaktos nukrito kraujo lašelis su kristaliniu gabaliuku.

– Palauk, aš tuoj. – sušuko Antonio ir išgirdau jį kažką krapštantis už savęs. Turbūt atsiseginėjantį savo sėdynę, – Ai, palauk, ne, laivas taigi tuoj pasivers atgal.

„Tuoj pasivers atgal?“

Nespėjus nė ką padaryti, kaip Antonio sakė, laivas taip ir padarė. Ir su beveik tokiu pačiu pagreičiu, turbūt pagautas skysčio, pasviro ir pasivertė atgal ant savo dugno. Aš, aišku, kritau atgal nuo vertikalaus vėl tapusio ekrano užpakaliu ant laivo grindų. Smulkūs kristalo gabaliukai skrido su manimi, o aš nusileidau užpakaliu ant kažkokio kieto ir nepatogaus daikto.

– Dieveeaaaah! – sušukau iš skausmo. Mane jau pradėjo užknisti, – Ką aš padariau, kad taip būčiau kankinama? Kodėl vėl mano…

– Šikna! – įsiterpė, nespėjus pabaigt, duslus Naoki balsas.

– …Šikna, – pabaigiau aš.

„O tu Dieve, tai Džo!“

Pasirodo kažkokio kosminio atsitiktinumo metu, Naoki ridenimasis per grindis ir mano skrydžio trajektorija atbulomis nuo raketos valdymo centro sutapo.

Skubiai pasiverčiau šonan ir ištraukiau Džo iš apačios.

– Dar geresnės vietos nesugalvojai, kur skristi, ar ne!? – suriko man pasipiktinęs Akmuo, blyksteldamas mėlynai.

– Ei! – atrėžiau jam, – Aš taigi nežinojau, kur skrisiu, kaip aš galėjau pasisukti! Tu džiaukis, kad dar man ne po nugara palindai, nes dabar būčiau spėju invalidė jau!

– Oi, oi! – suburbė sarkastiškai Džo, – Invalidė atsirado! O tai, kad mano visą kūną sugrūdai sau į didelį bjaurų ir smirdantį savo užpakalį, tai nesvarbu, ar ne!?

– Blemba, aš kartais taip tavęs nekenčiu! – surikau jam atgal, pamojuodama rankoje pirmyn ir atgal bei neapsispręsdama – mesti jį per kambarį ir galimai netyčia sudaužyti, ar tik pakratyt ir sukelt jam kokį tai galvos skausmą. Jei jis jaučią jį nuo kratymo ir vėtymo.

Antonio už manęs netikėtai prapliupo juoktis.

– O tu žinai, jau bare buvai labai žavi, kai kalbėjaisi su savo ginklu. – išsišiepęs ir žiūrėdamas į mane jis atsikabinėjo saugos diržus nuo savo krėslo. – Primeni tu mane, kai kadaise vaikystėje irgi turėjau įsivaizduojamą draugą televizoriaus pultelį. Geri laikai.

Antonio atsistodamas vėl nusikvatojo.

„Ką? Įsivaizduojamą draugą? Kokį dar? Naoki??“

– Ką? – nieko nesuprasdama papurčiau galvą, žvelgdama į Antonio, – Kokį įsivaizduojamą draugą?

– Nagi tavo ginklą. – bakstelėjo pirštu prieidamas arčiau Antonio, – Koks sakei jo vardas?

Antonio pritūpė prie manęs ir pirštais palietė mano kaktą. Aš šiek tiek atsitraukiau, bet leidau jam prisiliesti, kad ir ką jis norėjo pažiūrėti.

– Žinai, – tarė Antonio, – tas kraujas nėra gerai.

Pajutau, kaip kraujo srovelė lėtai perbėgo kaktą ir lašas nulašėjo ant mano džemperio. Pasilenkiau žemyn pažiūrėti į jį, o paskui nukrito dar keliolika lašų.

„Šūdas.“

– Aš maniau, kad tu žinojai… – tyliai nutęsė įsiterpdamas Naoki.

– Stokis, eime iki medicinos punkto tavęs patikrinti. Tu gerokai susitrenkei, – ištiesė man ranką Antonio, toliau ignoruodamas Naoki žodžius.

Aš pažvelgiau į Antonio ranką ir ją suėmiau sveikuoju delnu. Menkas skausmas perdiegė kažkokią naują vietą, spėju, susitrenktą krintant ant ekrano, bet aš tik stipriau sukandau dantis.

Atsistojau ir šiek tiek papurčiau galvą. Galvos skausmo nejutau, bet kraujo lašai nesiliovė bėgę. Tada pasilenkiau, iškęsdama vėl besikartojantį nugaros dieglį, paėmiau į ranką Naoki ir atsistojau. Pajutau, kaip jis tuoj prilipo prie smulkių įbrėžimų nuo stiklo ir kristaliukų delne, turbūt stabdydamas kraujavimą ir kartu besimėgaudamas krauju. Pažvelgiau į jį delne.

„Nieko nesuprantu. Ką jie du šneka? Vienas vieną, kitas kitą…“

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!