#SielaAkmenyje (27)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 1068 žodžiai. Parašyta: 847.

Aš klusniai tuoj nuleidau ranką ir pirma pradėjau eiti, o tada bėgti vėl laiptais aukštyn. Antonio bėgo man iš paskos.
– Kas ten nutiko? – sušukau bebėgant aukštyn.

– Sargyba. Bet dabar nėra laiko, po velnių! – suriko atgal jis, – Mano kerai jų ten amžinai nelaikys!

„Tavo kerai?“

– Kaaas tokie? – sušukau vėl bandydama perrėkti grėsmingą gongtelėjimą ir grumėjimą.

– Vė-liau! – išskiemenavo Antonio, jau turbūt visai tapęs nekantrus.
Mes lėkėme laiptais aukštyn ir aukštyn. Ir staiga laiptai baigėsi durimis. Atsisukau į Antonio laukdama jo nurodymų.

Antonio pastūmė mane šonan prie sienos ir keliais rankenos pasukimais pirmyn ir atgal atvėrė duris.

Lauke grumesys ir sirenų kauksmai buvo net garsesni, matėsi ryškios šviesos ir dūmai, kylantys už pastato plokščio stogo krašto.

Netikėtai durų plyšys nušvito balta šviesa, o Antonio sustingo jas bedarydamas. Tada taip stovėdamas sustingęs atsisuko į mane:

– Šūdas, – tarė jis lediniu balsu, – mums reiks bėgti. Spėju.

– Bėgti? –  paklausiau nesuprasdama. Juk jau dabar bėgau, o tai ko jis nori dabar dar?

Antonio pažvelgė į mane sustingęs. Tada tyliai atsikvėpė.

– Na gerai – arba ne. Sek per žingsnį už manęs. Nesustok. Neatitolk, – persigalvojo jis, – taip padarysi?

– O tu gali išvis paaiškinti, kas čia vyksta?? – sukandusi dantis suurzgiau, reikalaudama atsakymų.

– Ne, negaliu, – šiurkščiai atrėžė jis.

– Šiknius. Bet tu daug pasirinkimo neturi, – prašneko Džo.

Man teko jam mintyse pritarti. Apačioje įsiveržė nežinia kas, tas nežinia kas neatrodė draugiškas, tas nežinia kas turbūt buvo Miesto Tarybos Sargyba… Ir Antonio sakė, kad ji mane ten įgrūdo.

– Na gerai, pasitikėsiu. Kol kas, – linktelėjau galva Antonio.

– To užtenka, jei atsiliksi – tavo problemos. – šyptelėjo prisimerkdamas jis atgalios, – Tada pasiruošk sekti. Kai suskaičiuosiu iki trijų.

Antonio nusimetė nuo savo peties savo gitarą ir pasiėmė į rankas. Tada, ištraukęs iš jos kažkokį pilką kristalą, šį išmetė žemėn, kuris tuoj nusirideno laiptais barškėdamas žemyn. Jo vieton į skylę įsikišo violetinį tokio pačio dydžio kristaliuką, išsitraukęs jį iš savo kostiumo kišenės.

– Gerai. – linktelėjo man Antonio. Aš sugniaužiau rankoje Akmenį ir pasiruošiau judėti, – Trys… Du… Vienas!

Antonio alkūne trinktelėjo į duris ir šios tuoj atsilapojo! Ant pastato stogo tolėliau stovėjo gal to pačio tramvajaus kabinos dydžio laivas. Ar raketa. Ar velniai žino kas – nelabai supratau, bet tai ten stovėjo.

Antonio tuoj pajudėjo laukan ir jį apšvietė šviesa.

„Oi, palauk!“

Tuoj pašokau ir aš, stengdmasis neatsilitkti nuo jo nugaros.

– PASKUTINIS ĮSPĖJIMAS, – kurtinančiai nuskambėjo balsas iš kažkur visai netoli.

Puoliau žvalgytis, iš kur jis skamba… Ir gerokai krūptelėjau ar net riktelėjau pamačiusi automatonus tiesiai virš durų įėjimo… Ir visur šešėlius aplinkui pastato kraštą, besislepiančius tamsiuose dūmuose.

Aš laikiau delne Akmenį ir atbulomis ėjau paskuti Antonio, stengdamasi nuo jo neatsilikti. Nežinau, ką jis buvo sumanęs, bet jis išliko velniškai drąsus tokioje situacijoje. Ar bent jo nugara ir pakaušis taip atrodė, einant iš paskos.

– JEIGU…, – pradėjo kriokti tas pats monotoniškas vyriškas balsas.

Tačiau šį pertraukė Antonio, perbraukdamas pirštais per gitaros stygas. Nuskambėjo keli kurtinantys akordai… Ir nuo gitaros pūstelėjus vėjui, akimirksniu aplinkui Antonio ir mane nušvito violetinis kupolas.

„Kas per!?“

Bet nieko daugiau sugalvoti ir nespėjau, nes mane tuojau pertraukė ir išgąsdino klegesys iš aplinkui sklandančių automatonų. Ugnis pliūptelėjo aplinkui mus ratilu, o aš nejučiomis susigūžiau apačioje jos.

– Nesustok! – suriko tolyn judėdamas Antonio. Ir vėl sugrodamas kelis akordus.

Aš nesustojau ir tuoj pašokus ant kojų sekiau paskui jį. Antonio sukurtas skydas laikėsi aplinkui mus ir mes galėjome eiti paskui po visa liūtimi sprogimų, žybčiojimų ir kalenimų.

„Po perkūnais, kas per fejerverkai!“

– Mes turime nusigaut iki raketos. Judink kaulus, ilgai neišlaikysiu! – paragino šis.

Po kelių akimirkų bėgimo mes pasiekėme atidarytas raketos duris ir įšokome vidun. Antonio greit nuspaudė kažkokį apvalų mygtuką šalia durų ir šios per akimirksnį šnypšdamos užsidarė. Tuomet jis numetė savo gitarą šalin ir puolė siauru baltu koridoriumi tolyn.

– Sėsk! – jis įsakė, man atbėgus paskui jį, rodydamas į didelius kelis šalia sustatytus krėslus, prieš eiles kristalinių ekranų ir sugriebdamas mažąjį mėlynąjį kristalą sau ant kaklo.

Ekranuose žybčiojo krūvos raudonų ir juodų užrašų, viename jų matėsi kažkas panašaus į lauko vaizdą su artyn skrendančiu ir vis dar mus apšaudančiu Sargybos ratu.

– Kas jie!? – šlumštelėjus krėslan neiškentus sušukau jam atgal.

– Vėliau! Kur gi ta knopkė, kai jos reikia, po velnių!? – labiau savęs ar nežinia ko jis sušukęs ir atsakęs paklausė.

Po akimirkos ir dar kelių raketą sudrebinusių trenksmų jis visgi kažką rado.

– Štai! – sušuko jis, šokdamas krėslan šalia manęs, – Laikysis!

Raketa pasipurtė, visas jos vidus nušvito baltai… Ir pradėjo stotis piestu aukštyn. Pajutau, kaip mano svoris įspaudžia mane kėdėje, atsilošus beveik visai vertikaliai aukštyn.

– Na ir draugų turi tu, Šiška! – šokiruotu balsu vėptelėjo Džo.

Aš iš jo komentaro tik isteriškai nusikvatojau. Tai jau tikrai, kokių draugų turiu pasirodo, po velnių – Akmenį, kuris šneka, ir vaikiną, kuris groja gitara, atmušinėja prakeiktus sprogimus ir turi kažkokią raketą.

„Pala, o kur mes keliausim?? Tai juk raketa? Raketos juda!“

– Ei, o kur mes… – pradėjau klausti Antonio, bet raketa staiga visa užgeso.

…Ir po trumpos akimirkos daug galingiau sudrebėjo ir šovė aukštyn į orą!

„O Viešpatie, aš čia žūsiu!“

Pajaučiau, kaip aš dar giliau sulindau krėslan. Dar truputis ir būčiau turbūt sulindusi kiaurai jį ir išlindusi kitoje pusėje, bei atsitrenkusi su visu pagreičiu į sieną už manęs.

– Ohooo! – sušuko entuziastingai, lyg čia jam būtų koks atrakcionas, Džo.

Jo išsireiškimas man nelabai padėjo. Gal tik ramino Antonio ramybė.

„Kas. Čia. Darosi!?“

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!