#SielaAkmenyje (25)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 1047 žodžiai. Parašyta: 1071.

Staiga pastebėjau, kad į mane spokso vienas trumpaplaukis vaikinas iš grupelės. Jis turbūt bus nugirdęs mano paskutinius žodžius, o jie patraukė jo dėmesį. Arba gal jis buvo Arenoje ir mane pažino? Ar dar kažkas?

Vaikinas stebėdamas mane ir beveik nejudėdamas atbulom turbūt paslapčiomis sugriebė savo draugui už alkūnės.

„Šūdas.“

Greit nusisukau ir puoliau sparčiu žingsniu eiti link durų. Nueinant išgirdau kaip būrelis liaujasi ginčytis ir kažką šneka. Galbūt apie mane. Galbūt ne. Bet aš nesiruošiau leisti sau rizikuoti.

Pribėgusi prie durų tuoj jas atvėriau. Viduje sienos buvo išklijuotos geltonais ir aukso rašto tapetais, o grindys buvo visiškai raudonos. Po durų stakta virš mano galvos kabojo du riešutai. Nežinia, ką jie reiškė.

Tuoj žengiau vidun ir uždariau duris už savęs. Šios lėčiau nei norėjosi užsitrenkė.

„Mane atpažino? Jie žino?“

– Ei, ei, ramiai, kūtvėla. Kvėpuok, po velnių! – sukomandavo man Naoki rankoje.

Kvėpuoti buvo sunku, bet tuoj įkvėpiau. Ir iškvėpiau. Pasidarė geriau.

„Ką dabar daryt?“

Apsisukau ir pažvelgiau į koridorių, kur patekau. Šis tuoj sukosi kairėn į, kaip spėjau, patalpą su staliukais, kurią mačiau ankščiau. Iš jos girdėjosi vyriškų balsų diskusijos, kažkur grojo šaiži saksofono muzika {{Sax guy, eurovison}}.  Kažkas dėl kažko džiūgavo.

– Tai… Ką ruošiesi daryti? Ir kas tau užėjo, kad taip puolei čia bėgti? – vėl vos ne besityčiojančiu balsu paklausė jis. Pradėjau įtarti, kad tai jo įprastas balsas.

Galvodama pasikrapščiau galvą. Tada nusimečiau kapišoną ir jį pasitvarkiau, paleidus plaukus ant apykaklės viršaus.

– Nesu tikra – atsakiau lakoniškai. Nes, na, nebuvau tikra.

– O dėl ko tu tikra? – sarkastiškai atsakė jis.

Aš prunkštelėjau. Tai tiesą sakant buvo gana taiklus klausimas.

Tada nuleidau Akmenį, pasiėmiau jį šiek tiek patogiau ir žengiau pro koridorių vidun.

Viduje buvo kažkas panašaus į barą, žaidimų saloną ir kavinę vienu metu. Ir joje buvo tik vyrai, nežinia kodėl.

Žengiau dar du laiptelius žemyn. Mano sutiktas vaikinas sėdėjo su savo juodu tvarkingu kostiumu prie baro ir gurkšnojo kažką iš mažo balto puodelio. Už baro stovėjo ne ką mažiau tvarkingas barmenas. Rodos savo įžengimu atkreipiau kelių vyrų dėmesį, bet šie pernelyg į mane nespigino, tik susidomėję nužvelgė ir toliau tęsė savo reikalus.

Klubo gale keli vyrai mėtė strėlytes į taikinį ant sienos, o kitam gale vienas jaunas blondinas ryškia spindinčia apranga ant ryškiais apšviestos scenos lingavo ir nepaliaujamai grojo saksofonu.

„Aha. Įdomiai. Na gerai, laikas užkalbint vyriškį…“

Sugniaužiau tvirčiau Akmenį ir atsikvėpusi drąsiai žengiau artyn jo.

– Ė, tu, plikiau, ko norėjai? – išrėžiau išsižergusi kažkur iš už vyro nugaros, atkreipdama dėmesį į jo plikę.

Tačiau, rodėsi, vyrui mano žodžiai nesudarė jokio įspūdžio.

– Sėsk šalia ir užsisakyk Tikros meilės, – suburbė man jis neatsisukdamas ir ranka mosteldamas į šalia jo stovinčią baro kėdę.

„Tikros meilės? Kas jis per vienas? Jis net neatrodo sutrikęs? Kaip jis mane žino?“

– Kas per šiknius, – sumurmėjo Naoki.

Pastovėjau akimirką sutrikusi. Tada klusniai prisitraukiau kėdę ir ant jos nutūpiau. Prie manęs tuojau priėjo barmenas.

– Laba diena, panele, – bejausmiu balsu nusilenkdamas pasisveikino jis, – ko norėtumėte užsisakyti?

Akies krašteliu pamačiau, kad ties žodžiu „panelė“ tolėliau stovėję ir strėlytes mėtę vyrai atsisuko, bet stengiausi kol kas tai ignoruoti. Jeigu dings iš akiračio, va tada jau bus galima kažko tikėtis.

– Eee… – nutęsiau sutrikusi. Ir tada prisiminiau:

– Ai taip! …Tikros meilės, prašyčiau?

– Šaunus pasirinkimas, – barmenas linktelėjo galva, lyg kasdien kažkas užsisakinėtų „Tikros meilės“ ir apsisukęs pradėjo plakti įvairius skysčius ir nežinia ką į vieną mišinį.

Pasidėjau Akmenį sau ant kelių, kad, jei prireiktų, galėčiau jį tuoj čiupti ir kam užvožti per makaulę ir pažvelgiau į save sėdintį vyrą.

Jis buvo jaunas juodaplaukis, šiek tiek tamsesnės odos vyras su trumpa kelių dienų juoda barzdele. Ir nė neatsisukdamas gurkšnojo toliau iš lėto keldamas ir leisdamas puodelį su savo kava.

„Kas jis per vienas? Nervina jis mane savo veiksmais!“

Susierzinusi apsižvalgiau aplinkui. Rodos, vyrai grįžo prie savo veiklų ir joks į mane nebežiūrėjo. Tada atsisukau atgal į barmeną ir pradėjau stebėti jo tikslus metodiškus judesius.

Galiausiai barmenas atidarė savo maišyklę ir į vieną stiklinę supylė mėlyno skysčio. Jį atnešęs tvarkingai padėjo priešais mane.

– Gardaus, – tarė jis, vėl nusilenkdamas.

– Ačiū, – tyliai atsakiau. Tada atsisukau į juodaplaukį ir paklausiau:

– Na, tai užsisakiau, kas dabar?

Vyras šliurptelėjo dar kavos, įtempdamas dar kelias stygas manyje.

– Dabar paragauk. Juk užsisakei sau gėrimą.

Pažvelgiau į stiklinę. Barmenas dar vis stovėjo priešais mane ir žiūrėjo man į akis, lyg nežinia ko lauktų. Visgi nepajudėjau.

– Atsargiai, – sumurmėjo Akmuo nuo kelių.

Vyras po dar akimirkos atsiduso, padėjo kavą ant stalo, tada paėmė mano stiklinę ir gurkštelėjo pats. Viską padarė vis dar pilnai neatsisukdamas.

– Štai, – patvirtino jis, – jei būčiau užsakęs kokių nuodų ar nežinia ko, būčiau jau numiręs. Nesijaudink.

Aš pažvelgiau į šiek tiek nugertą stiklinę.

– Gal jis atsparus nuodams? Atsargiai! – vėl suburbėjo Naoki.

Tačiau, visgi, paklausiusi nežinia kokios jėgos, pažvelgiau barmenui į bejausmes žydras akis ir pakėliau stiklinę sau prie lūpų.

– Ne! – sušuko Akmuo.

O tada gurkštelėjau palenkusi stiklinę mažytį, mažytį gurkšnelį. Deginantis, tačiau švelniai malonus skonis perbėgo man per gerklę.

„Visai skanu!“

Padėjau stiklinę atgal.

– Skanu, – linktelėjau barmenui.

– Ačiū, – atsakė jis ir nusilenkęs grįžo į kitą baro galą.

– Kūtvėla! PO velnių! Ar tu durna??? Tu rimtai??? Tu nusižudyti pati nori??? – sukilo Akmuo pilti greitakalbe. Nežinodama, kaip atsiliepti į jo žodžius, tiesiog uždėjau ant jo ranką ir palaikiau.

Juodaplaukis padėjo vėl puodelį kavos ant stalo ir netikėtai jau man nesitikėjus atsisuko tiesiai į mane. Jo antra pusė nebuvo niekuo ypatinga – tik tos pačios rudos akys ir jauno vyriškio veidas.

– Patiko? Smagu. Ačiū, – tarė jis, išsišiepdamas ir linkteldamas. Tada jis ištiesė man vikriai ranką ir tarė:

– Vadink mane Antonio!

„Kas čia nutiko? Ačiū? Už ką?“

– Ką? – nesuprasdama pakračiau galvą ir ignoravau jo ištiestą ranką, – Už ką ačiū?

Antonio nuleido ranką ant kelių ir pakreipęs  galvą vėl kvailai išsišiepė:

– Už įvertinimą. Aš esu šio kokteilio autorius!

„Kas per nesąmonė? Jis buvo toks rimtas, o dabar iškart pavirto nežinia kuo!“

– Jis labai keistas, – pakomentavo tyliai Akmuo, – ko jis iš tavęs nori?

– Eee, – sumykiau ir atsilošiau toliau nuo vyro, jeigu kas dabar įvyktų, – ko tu nori iš manęs!?

Antonio atsisuko ir sumojo rankomis:

– Ei, ei, nesijaudink. Viskas gerai. Aš čia ne tam, kad tave skriausčiau. – jo veide pasirodė nuoširdumas.

– …O kam tu? – kilstelėjau nepasitikėdama antakį. Jau kažkaip per daug man buvo per šiandien nuotykių, kai kažkuo pasitikėjau. O čia dar vienas…

Paglosčiau rankomis Akmenį, vis dar žvelgdama į Antonio. Akmuo tylėjo.

– Žinau, kad gali tai atrodyti keistai. – sudėjo rankas Antonio, – …Bet mes esame pažįstami. Ir aš spėju, tu manęs neprisimeni, tiesa?

„Pažįstami? Kaip?“

– Pažįstami? Kaip? – išpūčiau akis.

– Gal jis tavo kirpėjas… – nevykusiai, turbūt pajuokaut bandydamas, sarkastiškai šyptelėjo Akmuo ir pats iš savo pokšto nusijuokė.

Pažvelgiau į Akmenį.

– Atleisk, jis gana nemandagus, – bakstelėjau pirštu į Akmenį.

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!