#SielaAkmenyje (24)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 1036 žodžiai. Parašyta: 1098.

Vyras atsikvėpė arba tyliai už manęs atsiduso.

– Paaiškinsiu vėliau. Tačiau kai atsidarys durys, eisi su manimi, – rimtai patvirtino jis.

„Ką?“

Tačiau mano mintis išblaškė vėl sustoti bandantis tramvajus. Jis sustojo priešais kažkokią apstatytą, šešėlyje skendinčią aikštę su žmonėmis ir kažkokia skulptūra viduryje. Tada durys vėl atsidarė ir šį kartą laukan pasipylė beveik visi viduje buvę žmonės.

Vyras už manęs vos akimirkai pagriebė mano alkūnę ir eidamas pro šalį timptelėjo.

– Eime, – tarstelėjo jis.

Minia už manęs mane stūmė priekin, taigi likti tarpduryje būt buvę keista. Žingtelėjau kelis žingsnius ir išlipau ant akmenimis grįsto aikštės pagrindo.

Mane užkalbinęs vyras neatsisuko, o lėtai ėjo tolyn. Jis buvo apsirengęs tvarkingą juodą kostiumą ir apsikirpęs ežiuku. Vyras man mostelėjo neatsisukdamas.

„Eee…“

Akmuo iš kurpinės vėl kažką sumurmėjo.

„Velniop…“

Eidama paskui lėtai einantį ir matomai manęs laukiantį vyrą, apsižvalgiau aplinkui. Rodos nieko įtartino nebuvo ir nemačiau. Nei sargybos, nei mane stebinčių žmonių. Taigi nusimečiau nuo peties kuprinę ir prasegus ją ištraukiau visą pajuodavusį Akmenį.

– Po velnių, kūtvėla, ar taip gražu!? – kaipmat suburbuliavo jis, – Aš taigi tavo draugas, o tu ėmei ir nugrūdai į tą kuprinę. Joje smirda kažkokiomis arklio subinėmis ir tunu vienu metu! Fuuuiii! Ir baik tu–

– Ša! – sušukau aš jam, pagriebus jį į subintuotą ranką.

Akmuo staiga nutilo vidur žodžių, man jį pakračius rankoje.

– O kur mes? – kaipmat pakeitė plokštelę ir dabar jau daug ramiau bei susidomėjusiu balsu paklausė Naoki.

– Papasakosiu vėliau tau, Džo, – ramiai jam tariau toliau eidama ir sekdama paskui vis dar tolyn per aikštę einantį, stovinčius žmones apeinantį ir net neatsisukantį bet man pamojuojantį vyrą.

– Naoki Goro Tiši… – tuoj vėl įprastai iškilmingai greitakalbe pradėjo pilti Akmuo, tačiau aš jo jau nesiklausiau ir, bandydama išvengti skersai kelio einančių pulkelio merginų, žvelgiau priekin.

„Kaip jis išvis žino, kad mes paskui jį einame? …Ar, tai yra, aš paskui jį einu?“

Užsisegiau tuščią kuprinę ir vėl ją užsimečiau ant pečių. Dabar jau niekas jų nebespaudė ir kažkaip net pasidarė daug lengviau ir maloniau, nejaučiant skausmo nugaroje ar pečiuose. Galima gyventi.

– Kaip tu atsidūrei prie pat miesto stoties, centre? Pasiklydai? – pusiau sarkastiškai, pusiau nustebusiu balsu paklausė Akmuo, dabar jau vėl keisdamas spalvą ir grįždamas prie savo įprasto raudonai žalio mišinio spalvų.

„Miesto stoties?“

Žvilgtelėjau sau už nugaros. Už dabar jau tuščios tramvajaus linijos matėsi dar kelios bėgių juostos su platformomis, o už jų stovėjo milžiniškas keliolikos aukštų baltas mūro ir stiklo pastatas su užrašu „Didžiojo Miesto Stotis“ per vidurį.

„A. Tai paaiškina. Jo. …Ir štai, kas čia aikštėje užstoja saulę ir metą ant visko šį milžinišką šešėlį.“

– Aaa… Ilga istorija, – nutęsiau atsisukdama vėl pirmyn ir ieškodama vyro galvos ar rankos. Tad pastebėjus jį tolėliau – jis taip ir nepristabdė tempo – paspartinau žingsnį bandydama jį pasivyti ir nepamesti iš akių.

„Palauk, o kodėl aš išvis paskui jį einu?“

– Tu kažką seki? – velniškai taikliai ir įžvalgiai paklausė Naoki.

– Seku… – galvodama, kodėl tai darau, ir stengdamasi nepamesti vyro iš akių sumurmėjau.

Vyras sustojo prie vieno pastato paradinių durų vis dar atsukęs man nugarą. Tada pamojo ranka, kad turbūt ateičiau artyn ir žengęs laipteliu žemyn atvėrė pastato storas duris bei įėjo vidun. Durims užsidarant spėjau pamatyti geltonai apšviestą vidų ir dalį vyro veido profiliu. Tik detalių neįžvelgiau.

Sustojau likus keliolikai žingsnių iki durų. Pažvelgiau ten, kur ėjo vyras. Pastato pirmame aukšte buvo iškabintas mėlyna ir rožine spalva blyksintis „Džentelmenų klubas Sukryžiuotos lazdelės“, o už raudonų sunkių užuolaidų viduje pro langus matėsi staliukai ir sėdintys žmonės.

„Sukryžiuotos lazdelės… Čia koks magų klubas?  Gal… Eee, kad ir koks jos vardas jau, minėjo magiją…“

– Tu jį pažįsti, kūtvėla? – paklausė Akmuo sušildydamas mano delną.

Pažvelgiau į delną su Akmeniu. Net nemaniau, kad jis gali keisti savo temperatūrą ir šilti. Arba ankščiau to niekada nepastebėjau…

– Eee, – pasitryniau kaklą laisva ranka ir pirštais perbėgau savo plaukus. Šie nebuvo susivėlę, – Ne. Prieš man tave, ehm, ištraukiant iš kuprinės, jis man pasakė išlipti…

Ir nutilau supratusi savo veiksmų kvailumą.

„Kodėl aš išvis išlipau? Jis gi net nežvelgė į mane ir aš būčiau galėjusi laisvai kur pabėgti…“

Tačiau bėgti nesinorėjo ir aš kažkodėl to nepadariau. Dar vis nesupratau kodėl. Gi galėjau, tačiau nepadariau.

– …Tu išlipai todėl, kad jis paprasčiausiai tau PASAKĖ išlipti? – po pauzės nustebęs sublyksėjo Akmuo. Jis, rodės, atvėso.

– Aš… – nutęsiau, – …Aha…

Apsižvalgiau į aplinkui vaikštančius žmones. Prie vieno aikštės krašto kažkoks vienas blondinas ilgais plaukais grojo gitara ir dainavo balalaikas. Miniai buvo į tai nusispjaut.

„Kodėl aš jaučiuosi taip gėdingai? Nesuprantu.“

– Kūtvėla, prašau nekišk manęs daugiau į kuprinę, – rimtai pratarė Akmuo. Rodės, kad jis tikrai nenorėjo į ją grįžti.

– Gerai… – nudelbus akis pasakiau. Aš rimtai pradėjau jaustis gėdingai, nes taigi bėgu nuo kažkokių žmonių, kurie nori pražudyti, o paklausiau kažkokio vyro, kuris net neparodė veido. Ir nuėjo neatsisukdamas ir tik mojuodamas į kažkokį prakeiktą Sukryžiuotų lazdelių klubą.

– Na, na, viskas bus gerai, – raminančiai sumurkė Akmuo, nušvito labiau raudonai ir vėl pajutau šilumą delne.

Aš šyptelėjau, pakėliau vėl akis ir apsižvalgiau aplinkui. Rodos niekas į mano Akmenį neatkreipė dėmesio. Ar į tai, kad kalbuosi su Akmeniu, esančiu mano rankoje.

„Bet ką dabar daryti…?“

Pažvelgiau vėl pro Sukryžiuotų lazdelių langus ir į dideles medines duris. Tada sugniaužiau rankoje tvirčiau Akmenį. Šiek tiek pasitempiau žemyn kuprinę, kad ši netrukdytų, ir pasitaisiau džemperio gobtuvą.

– Aš einu, – tariau Akmeniui. Tada pridūriau pasitikslindama:

– Tu juk man padėsi, tiesa?

Akmuo blykstelėjo rausvai.

– Jei duosi kraujo, be abejo, – sarkastiškai atsakė jis.

„Ai taip, kraujas. Šūdas.“

Sukandau dantis. Visai nesinorėjo jo dar duoti Akmeniui. Bet jeigu ne jis – aš nežinau ar būčiau išsilaisvinusi iš Gabrielės gniaužtų. O ir jo gali prireikti šiame neaiškiame klube…

– Tik jeigu prireiks kovoti, gerai? – pasitariau su Akmeniu.

Naoki nusijuokė.

– Be abejo, tik tuomet. Labai pasitiki manimi, ar ne? – sarkazmo gaidelė vis dar nedingo iš jo balso.

– Taip, nepasitikiu, – visai rimtai, žvalgydamasi aplinkui, atsakiau jam.

Man nebuvo visai jokios priežasties pasitikėti šiuo Akmeniu. Kas jis toks? Kas TAI toks? Per daiktas? Žmogus? Mano klausimų kalnas vis didėjo, o vis daugiau apie jį nesupratau… Ir išvis, ar jis ginklas? Kas čia per ginklas – suprasčiau kardą, lazdą, skydą, šautuvą ar automatinę patranką… Bet tai? Besisukantis Akmuo su virvele?

„Aš privalau jį viso to iškamantinėti. Bet dabar nėra laiko… O jei dar, be to vyro, kas mane stebi…“

Sukandusi dantis, stengdamasi nepakelti savo gobtuvo pernelyg aukštai, priėjau arčiau keletą žingsnių link grupelės stovėjusių ir kažką plepėjusių žmonių ir apsižvalgiau aplinkui į pastatus. Žmonės nieko nesakė man, nes visi susitelkę spoksojo į kažką panašaus į žemėlapį ar laikraštį, laikomą rankose.

Languose ir ant sienų nesimatė jokių žmonių, kurie galėtų mane stebėti. Tik aplinkui ant sienų atbrailų tupėjo įvairūs rubuiliai paukščiai.

– Na… Hm. Aišku, – liūdnai po pauzės tyliai atsakė Džo.

– Ei! – išsigandusi staiga puoliau sakyti Akmeniui, – Bet aš užtat pasitikiu tavimi kovojant! Nežinau kaip tu tai padarai, bet tai padarai!

Akmuo nusižvengė arklišku juoku, o aš irgi šyptelėjau.

 

 

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!