#SielaAkmenyje (23)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 1026 žodžiai. Parašyta: 1035.

Akmuo vėl kažką sumurmėjo iš kurpinės, taigi jį alkūne atbulomis paniuksavau, kad užsičiauptų.

Priėjau prie vartų. Prie mažo apvalaus stalelio tarp kelių tuščių stalų sėdėjo du vyriškiai spalvota apranga ir gurkšnojo kažką iš mažų baltų porcelianinių puodelių. Šalia jų už sienos stovėjo didelis juodas kristalinis automatonas, panašus į Jokūbą, kurį sutikau Arenos požemiuose. Tik šis stovėjo, o ne sklandė, ir nieko nedarė.

Vyrai nekreipė į mane dėmesio. Taigi nekreipiau į juos daug dėmesio ir aš.

Praėjusi juos pamačiau, kur atsidūriau. Priešais mane atsivėrė dauba su mažais namukais, narvais ir kai kur narvuose besimatančiais gyvūnais.

Šis sodas, kartu su dauba, buvo tiesiog milžiniškas. Tolėliau jame matėsi pievelės, medžiai… Ir tik jos kitame gale vėl kilo šlaitas, o ant jo stovėjo nesibaigianti namų, kaip jau ankščiau mačiau Mieste, siena.

„Ne, man čia ne pakeliui.“

Visgi nusprendžiau į sodą neiti, nes man nebuvo jokios prasmės ten eiti.

„Geriau man reikėtų… Po perkūnais, kur man keliauti?“

Pastovėjau akimirką ir stebėjau po sodą vaikštančius žmones bei narvuose kartais pasirodančius įvairius gyvūnus. Kažkokiame narve kaip tik šėrė didelius geltonus dryžuotus gyvūnus, panašius į kates. Tik su didelėmis iltimis.

„Nežinau, man reikia kažkur eiti. Nes stovint mane tikrai ras ta Miesto sargyba. Jei ji išties pasirodė.“

Pažvelgiau apsisukusi į Gabrielės laboratoriją. Neatrodė, kad joje kas vyktų. Tiesą sakant – išvis nesimatė nei kažko ateinančio, nei išeinančio. Visiška tuštuma.

„…Tai gali būti kažko negero ženklas.“

Vėl kelintą kartą apsisukau ir pradėjau žingsniuoti takeliu palei daubos kraštą. Nežinau, kur ėjau, bet ėjau. Pamažu, žvalgydamasi aplinkui.

Dėl viso pikto ranka susigrabaliojau džemperio kapišoną iš po kuprinės ir jį užsitempiau. Kad niekas manęs nepažintų taip lengvai, jei manęs jau, ar vis dar, ieško.

Priėjus kitą išėjimą iš zoologijos sodo daubos pro labai panašius vartus pasukau pro juos. Vartai buvo beveik vienodi, o virš šių irgi stovėjo kažkokios skulptūros.

„Turbūt kokių gyvūnų.“

Praėjusi vartus išėjau į… Tarpą tarp namų. Buvo sunku tai apibūdinti – stovėjau ant siauro šaligatvio, besitęsiančio palei sieną ir vienoje vietoje uždengto plačia stogine, tačiau už šaligatvio, už atitvertos tvorelės buvo gatvė, nuleista apie metrą žemiau, su per ja einančiais simetriškomis violetinėmis šiek tiek šviečiančiomis ar nuo saulės atsispindinčiais juostomis. Kitoje gatvės pusėje taip pat buvo tvorelė, šaligatvis ir nesibaigianti keliaaukščių pastatų siena.

Buvau ant šaligatvio ne viena. Ir didžioji dalis žmogystų stoviniavo po stogine, įbedę akis į tuštumą arba šviečiančius kristalus rankose.

„Jie kažko laukia?“

Stovėjau galvodama, ko imtis ir kur eiti. Ir taip pat galvodama, ko jie laukia. Kažkoks vienas jaunuolis kitame stoginės gale kažką intensyviai aiškinosi su savo mergina arba drauge ir rodėsi, kad jų santykiai ne patys geriausi. Kitiems žmonėms be abejo tai ne itin patiko.

Akmuo mano kuprinėje kažką sumurmėjo, taigi vėl papurčiau kuprinę ir jis užtilo.

„Tai… Kur man eiti?“

– Ei, mam, žiūrėk! – visai šalia manęs sukliko mažas berniukas savo, akivaizdu, mamai, laikančiai jį už delno. Jis buvo aprengtas raudonu išpūstu apsiaustu ir rankoje laikė kažkokio gyvūno figūrėlę, padarytą iš akmens.

Pažvelgiau ten, kur rodė vaikis. Iš tos šaligatvio pusės link čia artėjo trejetas ar galbūt daugiau kristalinių automatonų, panašių į matytą prie Sodo įėjimo. Tik šie tolumoje spindėjo oranžine šviesa.

– Tai sargyba! – entuziastingai sušokinėjo rodydamas mamai berniukas, – Būm būm!

„Sargyba? Miesto? Ta, kurią minėjo Gabrielė??“

Pajaučiau, kaip staiga, nors visai nebuvo vėsu, pasistojo kaklo plaukeliai. Arba galbūt aš visa įsitempiau, bet tik kakle tai pajaučiau.

Apsižvalgiau aplinkui – sargybiniai buvo dar tolokai ir jie link mūsų judėjo laaabaai pamažu, bet jie nesustojo. Ir jie greitai bus čia, kur esu aš.

Rodos turėjau kelis pasirinkimus – grįžti į Zoologijos sodą, kur galbūt jau užtverti visi išėjimai, bėgti į kitą pusę, nei artėja automatonai, ir ten prieiti nežinia ką… Arba… Na, nebent peršokti tvorelę, nušokti žemyn, perbėgti kelią ir, užlipus viršun, kažkur nubėgti.

„Bet taip tikrai atkreipčiau dėmesį. Ne tik sargybos, bet ir visų žmonių. Niekas kitas taip čia nedaro…“

Galvodama sugniaužiau kumščius ir priėjau prie tvorelės bei atsirėmiau į ją rankomis. Nuleidau akis žemyn.

„…Šūdas, taigi mano tvarstis ant rankos matosi. Kaip nepagalvojau?“

Paleidau turėklą ir pabandžiau pasitempti džemperio rankovę, tačiau ši ilgėt nepailgėjo. Tada žvilgtelėjau į šalia savęs esančius žmones ir nusprendžiau geriau išvis nieko nedaryti ir ranką slėpti kišenėje arba laikyti sugniaužus, kad jos kuo mažiau matytųsi.

„Niekada negali būti per daug atsargus. Aš juk vis dar nieko nežinau nei kokiam mieste esu, nei kodėl… Išvis, kodėl aš esu?“

Užsimerkiau ir nežymiai papurčiau galvą, išmesdama paskutinį klausimą iš galvos. Ne laikas išvis klausimams – laikas veiksmams. Pažvelgus tolyn, sargybiniai po truputį artėjo ir jau buvo atėję apie septintadalį kelio.

Gatvėje esančios kristalų linijos nesiliovė švietusios, o žmonės nesiliovė stoviniavę, šnekučiavęsi ir matomai kažko laukę. Net pora kitoje stotelės pusėje akivaizdžiam kelių senučių džiaugsmui liovėsi kalbėti ir dabar tik stovėjo tylėdami ir nežiūrėdami vienas į kitą.

Kažkoks kelių paukščių būrelis atskrido, nusileido prie pat žmonių kojų ir kaipmat pabaidytas berniuko pakilo aukštyn.

„…Po velnių, ką man daryti?“

Pažvelgiau į miesto sargybinius. Jie vis dar artėjo. Na, nelabai kur kitur jie ir negalėjo galėjo eiti – tai buvo vienintelis kelias link mūsų.

Minioje pasigirdo šurmulys ir kažkur tolėliau neaiškus zvimbimas. Pasisukau. Ten link mūsų kristalais nutiestais bėgiais artėjo kelios metaliniai dėžės stiklinėmis lankomis ir prikabintu dideliu violetiniu kristalu priekyje. Žmonės sujudo ir priėjo prie platformos krašto.

„Kas čia dabar?“

* * *

– Gile, tu lipsi su manimi, – netikėtai išgirdau vyrišką jauną balsą sau į ausį, bestebėdama pro šalį skriejančius vaizdus.

„Ah! Tai man!?“

Krūptelėjau ir pabandžiau atsisukti, bet žmogus uždėjo man ranką ant peties ir sušnabždėjo jau tyliau:

– Nesijaudink, aš su tavimi, – pakartojo jis. Raides „u“ jis tarė labai keistai ir kirčiuotai, tarytum kiekvieną jų bandytų pabrėžti, o šios būtų jo mėgstamiausios ar labai vertingos balsės.

– Kas tu? – nesisukdama, bet akimis bandydama įžvelgti bent kampelį jo (aišku nesimatė), paklausiau. Pajutau, kaip ant sprando atsistojo plaukeliai ir visa įsitempiau, tikėdamasi netikėto smūgio ar dūrio į nugarą. Ir, sugniaužusi rankas, puoliau kurpti planą, ką daryti dabar.

Keli žmonės, kurie trynėsi šonais į mane, akimirkai pasisuko į mus, tačiau po akimirkos jau vėl įbedė akis tiesiai į tuštumą arba kristalus rankose.

„Kas jis toks??“

– Nekelk balso. Aš… – paslaptingai padarė pauzė vyras, – …Na, apie save papasakosiu išlipus, Gile.

Akmuo kažką kuprinėje sumurmėjo ir pirmą kartą pajutau, kad veltui aš jo negirdžiu iš tenai. Jo pagalba dabar būtų padėjusi.

– Gile? – nieko nesuprasdama išpūčiau akis ir pasukau galvą į kitą pusę. Žmonės už stiklinės pertvaros buvo pernelyg įsmeigę akis į savo kristalus, kad kreiptų dėmesį.

 

 

 

 

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!