#SielaAkmenyje (22)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 1016 žodžiai. Parašyta: 1063.

„Ar Gabrielė blefuoja? Ji atrodo šiek tiek blefuojanti… Bet kas, jeigu ji rimtai tai sako? Kas, jeigu ji rimtai tokia durna ir man tai sako!?“

„Ginklai, kaip Džo? Taryba juos gamina ir po to naikina? Bet juk Džo… Kaip žmogus. Kas ta taryba!?“

„Užkniso.“

– Aaaaargh, užsičiaupkit jūs abu! – užsimerkusi sušukau. Ir, žvelgdama tiesiai Gabrielei į akis, jai pagrasinau:

– Ir šį kartą palieku tave gyvą. Jeigu sužinosiu, kad tu taip pagausi dar vieną merginą ir bandysi su ja daryti kažką panašaus… Tai bus tavo paskutinė diena esant gyvai. Aišku?

Gabrielė pasijudino, pasistūmė iki sienos ir atsirėmus į ją, tada šiek tiek pakėlė galvą. Ir spjovė skreplį tiesiai ant savęs (turbūt netyčia) bei vos ne besityčiojant atsakė:

– Nesijaudink, pasistengsiu, kad nesužinotum, – išsišiepė ji klaikiai.

– Hm. Man nepatinka tavo gerumas. Ji yra tarybos narė ir privalo sumokėti už savo nuodėmes, – rimtai prašneko Akmuo.

– Ša. Ne šį kartą. – tariau suspaudusi delne Akmenį jam, – Kitą kartą gausi savo. Bet aš negaliu jos teisti.

– Vėl šnekiesi su savimi? – besityčiojančiu balsu pakomentavo Gabrielė.

Aš atsisukau į ją. Nuleidau ranką ir priėjau prie Gabrielės, gulinčios ant grindų.

Tada užsimojau koja… Ir spyriau iš visų jėgų jai kažkur tarp šonkaulių ir klubo.

Gabrielė suklykė ir pasiraitė iš skausmo. Tačiau to buvo negana. Užsimojau koja ir spyriau antrą kartą. Ši pasiraitė dar stipriau, susiimdama už šono. Jos kelnėse pradėjo plisti didelė šlapimo dėmė.

„Už ilgą liežuvį. Atsimink mane.“

– Taip! Teisingai! – sušuko Akmuo.

Tačiau jį ignoravau ir daugiau Gabrielės nebeliečiau. Apsisukau ant kulno, paspyriau jos ginklą į kitą kambario galą ir patraukiau iki durų.

„Man reiktų kažkur pasidėti Akmenį, kad jo kas nepamatytų mieste… Arba šiaip kažkur patogiau jį įsidėti.“

Apsižvalgiau aplinkui. Ir pastebėjau ant grindų numestą tą pačią Gabrielės juodą kuprinę, iš kurios ji buvo iškračiusi krūvą visokio šlamštos.

Tada ją pakėliau, kelis kartus dar papurčiau.

– O neee, – sudejavo akmuo, – kam tu šią kuprinę imi?

– Kam, kam, akivaizdu, – atsakiau atverdama kuprinę ir įkišdama Akmenį vidun.

– Bet čia smirda! O Dieve kaip čia smirda! Leisk bent jau tuomet užmušti tą Gabrielę ar kad ir kas ji tokia! Pasigailėk! – tuoj verksmingai pradėjo dejuoti Akmuo.

– Pakentėsi, – atsakiau jam ir įgrūsdama vidun bei užsegdama užtrauktuką.

Iš vidaus pasigirdo dar krūvelė Džo keiksmų ir komentarų apie smarvę bei kaip jis nori užmušti Gabrielę, bet aš jau buvau nusprendusi. Visgi, kitos geresnės kuprinės aplinkui nemačiau, o negalėjau tuoj išėjus iš čia, kad ir kur esu, tuojau patraukti žmonių dėmesį. Nors taip ištraukti Ginklą iš kuprinės bus sunku, bet geriau nei vaikščioti su juo delne, kai jis toks milžiniškas.

Užsimečiau kuprinę ant peties ir pažvelgiau į Gabrielę. Ši žvelgė piktai į mane atgal iš kito kambario galo.

„Apgailėtina.“

Tada apsisukau vėl ant kulno ir atidarius metalines kambario duris tuojau išmuilinau.

„Jeigu sargyba tikrai artėja, ji jau turbūt prie pat. Man reikia pasiskubinti!“

* * *

Uždariau už savęs Gabrielės biuro duris. Aš buvau visiškai tuščioje, tvarkingoje ir švarioje biurų patalpoje su stiklinėmis pertvaromis. Ir be manęs čia nebuvo, rodos, nė vieno žmogaus.

„Jei būtų buvę – jau būtų atėję man besigrumiant su Gabriele.“

Pasitryniau užpakalį, kuris dar vis labai nežymiai maudė. Ir tada patraukiau ieškodama, kur išėjimas – buvau net nežinau kelintame pastato aukšte. Gal kokiame šeštame, jei visi jie tokio aukštumo, kaip šis. Ėjau koridoriumi.

„Pala, kas ten buvo?“

Greit atsisukau, žvelgdama ten, kur ką tik buvau praėjusi. Ir nesuklydau – tai buvo durys su pilku kvadratu su užrašu „išėjimas“ viršuje.

„…Na, arba tai labai buki spąstai, arba kažkas šio pastato gyventojus laiko idiotais.“

Gūžtelėjau pečiais ir grįžus atgal truktelėjau duris. Šios atsidarė, o už jų buvo vos vienu kristalu per vidurį viršuje apšviesti kvadratiniai laiptai žemyn ir aukštyn. Padariau logišką sprendimą ir patraukiau žemyn.

Vienas, du, trys, keturi, penki… Šeši – mintyse skaičiavau aukštus, kiek jau nusileidau. Ir ties šeštuoju, priėjus prie durų jas stumtelėjau laukan.

Išėjau į vėl tuščią koridorių, kuris nedaug skyrėsi nuo pirmojo. Tik šiame jis pasibaigė stiklinėmis durimis vedančiomis iš pastato!

„Tai yra tai, ko ir reikėjo!“

Priėjusi pažvelgiau pro duris laukan. Jos vedė į gražų žaliai apsodintą kiemą, kelis grįstus akmenimis takelius ir didelius vartus, už kurių matėsi keli pastatai ir stoviniuojantys žmonės. Kažkur tolumoje kilo pastatų viršūnės, tačiau rodėsi, kad tiesiai už vartų buvo dauba.

Stumtelėjusi atvėriau stiklines duris ir mane kaip mat užliejo saulės šviesa, šiluma ir tylus miesto šurmulys bei kažkokių gyvūnų ir paukščių garsai. Kažkokia raudonu kostiumėliu apsivilkusi senyvo amžiaus moteris, pasirodo, rūkė prie pat įėjimo, o aš jos nepastebėjau žiūrėdama.

Ji pažvelgė į mane nelabai besigilinančiu žvilgsniu, kelis kartus vėl patraukė savo smilkstančio kristalo ir pasimėgaudama išpūtė dūmų kamuolius į orą.

„Rodos jai aš visai nerūpiu. Reikia pasijudinti, kol nesukėliau įtarimo.“

Išėjusi į lauką užvėriau už savęs duris ir pasitaisiusi kuprinę, iš kurios vėl pasigirdo Akmens murmesys, nulipau laipteliais žemyn nežvelgdama į moterį.

„Ar aš keistai atrodau? Ar keistai einu? Kodėl mano kojos taip juda? Ar jai nesukelsiu įtarimo?“

Nuleidusi akis dėbtelėjau į žemę, tada lyg tarp kitko žvilgtelėjau į pastato, iš kurio išėjau viršų ir toliau stengiausi išlaikyti visai nesirūpinančią išvaizdą.

„Šis pastatas… Ar tai narvas?“

Nelabai supratau žvelgdama iš tokio kampo dar būdama prie pat jo, bet jis kuo toliau einant, tuo panašėjo į didelį, didelį metalinį narvą. Tokį efektą sudarė jo metalu dengtos sienos ir stikliniai, per visą stačiakampio pastato aukštį einantys langai.

Visgi, nusisukau į kelią priešais save ir toliau ėjau tolyn. Moteris turbūt į mane neatkreipė dėmesio, nes už savęs nieko negirdėjau – nei šaukiančio, nei kur einančio.

Artėjau prie didelių mūrinių vartų atitinkamai didelėje sienoje, papuoštoje kažkokiomis skulptūromis.

Ir darėsi aišku, kad pro juos praėjus pateksiu į kažkokį parką. Už vartų buvo maža aikštelė, kurioje prie kelių staliukų po pavėsinės stogeliu stovėjo ir šnekučiavosi keli žmonės, o už jos – kelias žemyn daubon.

Iš daubos kilo medžių viršūnės, keli namų stogai… Ir…

„Kas čia per smarvė?“

…Tai dvokė gyvūnais ir, tiesą sakant – visai kaip Gabrielės kuprinė ar jos tarpukojis, tą akimirką, kai ji ant manęs sėdėjo.

„Pala, ji minėjo institutą prie zoologijos sodo…“

Sustojau ir atsisukau atgal į pastatą, iš kurio išėjau. Jis tikrai buvo milžiniško narvo formos, viršuje kildamas smailyn į kupolo formą, o virš jo buvo matyti didelis, spėju dekoratyvinis, kabliukas.

Tada apsisukau atgal į vartus.

„Aha. Aišku. Zoologijos sodas.“

Tapo akivaizdu, kad gyvūnų ir paukščių garsai, žmonių šurmulys ir ta smarvė kažkaip susijusi. O didelis narvas turbūt ir ne taip keistai atrodyt galėtų, žinant, prie ko jis stovi. Be abejo jis vis tiek atrodė velniškai keistai ir baugiai, kildamas aukštyn ir turbūt kitoje pusėje jo vakarais palikdamas ilgą baugų šešėlį, bet bent jau idėja logiška.

– Originalu, – pati sau garsiai pakomentavau.

 

 

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!