#SielaAkmenyje (20)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 929 žodžiai. Parašyta: 937.

– …ką sugebu. Padaryk tai ir aš…

– …nepabėgsi. Aš juk ne veltui esu Miesto Tarybos gyvulininkystės sektoriaus…

– …prižadu, tau padėsiu, – žaliai blykstelėjo Džo.

– …atsakingoji darbuotoja!

Džo dar kartą blykstelėjo su paskutiniais Gabrielės žodžiais.

– Jinai… O Dieve! – sušnabždėjo nustebęs Džo ir tuomet daug energingiau pridūrė:

– Aš TIKRAI tau padėsiu!

„Jinai? Ar Džo ją pažįsta? Nes nuskambėjo, lyg pažinotų. Ar jis girdėjo jos žodžius?“

Gabrielė žengė kelis žingsnius artyn manęs, o aš pasistūmiau atgal ir nugara atsirėmiau spintos lentynėlę. Kažkoks stiklainis pasirideno nuo mano rankos. Tada laisva ranka sugriebiau lentynėlę viršuje ir pabandžiau pasitempti save viršun ir atsistoti.

Gabrielė prišoko ir kad trinktelėjo savo dildo man per galvą ir, ginklui atšokus, tuojau per pirštus.

– Agh! – sušukau.

– Še tau! – tą pačią akimirką sušuko Gabrielė šaižiu balsu.

„Blemba! Kai kalė!“

Įniršau ir užsimojusi vėl mečiau suktuku Akmenį į Gabrielę. Šį kartą į jos pilvą. Tačiau nepaisant to, kad ši net nepabandė (ar nespėjo) jo atmušti, tai nepadarė jokio jai poveikio.

Na, padarė vieną. Gabrielė pasitrynė pilvą, susiraukė akimirkai, o tada vėl nusijuokė.

– O tu mėgsti matau sadomazo, ar ne? – nusižvengė ji, užsimodama ir voždama man per kojų kirkšnis.

– Auč! – sušukau vėl, skausmui perliejus kirkšnis.

Vėl įsiutau ir sukaupusi jėgas greit praėjau verstis ir ropoti per visus iš spintos išvirtusius daiktus kur tolyn.

„Šalin!“

Tačiau Gabrielė paprasčiausiai buvo geresnėje pozicijoje. Ši tuoj spyrė sunkiu savo batu man į tarpukojį ir po akimirkos jau stovėjo šalia manęs, viena koja prispaudus mane prie žemės. Kažkokie neaiškūs daiktai įsispaudė man į krūtinę ir pilvą, veidas liko visai prispaustas prie šaltų akmeninių ar gal metalinių grindų.

„PO VELNIŲ!“

Pabandžiau pasijudinti ar ranka nuversti Gabrielę, bet ši laisvąja koja tuoj paspyrė mano pirštus, kuriuos perliejo skausmas.

Tuomet ji tuoj nulipo nuo manęs… Ir man nespėjus ką padaryti, atsisėdo apžergus mane man ant nugaros!

– Aaaaaaaaahh! – suklykiau. Gabrielė tikrai nebuvo viena lengviausių merginų, o tie aštrūs neaiškūs šūdniekiai iš spintos ir žaizdos ant nugaros bei krūtinės TIKRAI nepadėjo. Aš net nebegalėjau pasijudinti.

„O Dieve.“

Mane pradėjo imti panika. Ji tikrai mane taip ir nužudys, ir nežinia, ką ji nori padaryti – padarys!

– Na, parodyk savo šikniuką, turiu tau žaisliuką! – jai turbūt saldžiai, bet man visiškai kraupiai pratarė Gabrielė ir pradėjo man mauti kelnes žemyn.

„O. Mano. Dieve!“

Aš visiškai negalėjau pasijudinti. Galva liko kietai prispausta prie grindų ir galėjau žvelgti tik į šoną, krūtinę. Visas kūnas, prispaustas Gabrielės svorio, nejudėjo, o rankos ir kojos gi atbulai nejuda. O kiek judėjo – tikrai nebūčiau jos turbūt nė užkabinus. Gabrielė taigi buvo dar ir trumpaplaukė, taigi nebuvo netgi tokio ginklo. Mano plaukai ir tie liko prispausti jos didelio užpakalio.

Pajutau, kaip Gabrielė paėmė ir grubiai praskėtė mano užpakalio puses. Pajutau vėsų vėjelį, perliejantį mano apatinę dalį.

„Stiklainis! Stiklas!“

Netikėtai pamačiau galimą išsigelbėjimą – tai tas stiklainis, kuris ankščiau nusirideno. Jeigu pakankamai pakreipčiau ranką – galėčiau jį pasiekti.

„Jeigu jį pasiekčiau – galbūt pavyktų jį sudaužyti.“

Mano sėkmei, aš Akmenį su Džo (ar tiesiog Džo?) laikiau toje pačioje rankoje, kaip ir gulėjo stiklainis. Mane perliejo džiaugsmo bangos dėl tokio atsitiktinio sutapimo. Ar gal neatsitiktinio, bet visgi – to tiktai neplanavau.

– Taigi, pažiūrėkime kaip rėksi dabar, – vėl meiliai ir kraupiai tarė Gabrielė.

Pajutau, kaip kažkoks apvalus daiktas, ir kaip spėjau – jos ginklas, įsirėmė man tiesiai į užpakalio skylę.

„NE!“

– Ne! – sušukau staigiai pradėdama muistytis.

Kartu stengiausi išvengti Gabrielės šio „žaidimo“, nukreipti jos dėmesį ir kažkaip pasijudinti arčiau stiklainio.

– Na ne! – sušuko Gabrielė ir pradėjo grūsti man šiknon iš lėto savo ginklą.

„Jėzau, čia kaip kokioje siaubo istorijoje.“

Galvoje pralėkė koks milijonas susijusių ir nesusijusių minčių. Tačiau sukaupusi jėgas pakėliau kiek galėjau ranką su Akmeniu… Ir užsimojusi iš visų trenkiau ja į stiklainį!

Stiklainis pažiro į šimtus dalelių, o aš instinktyviai užsimerkiau, kad šios neįkirstų į akis. Instinktai turbūt buvo teisingi, nes tuojau pajutau, kaip šukės perpjauna man per pirštus, laikančius Akmenį, ir pabyra į veidą.

Gabrielė, ačiū prakeiktam Dievui, liovėsi ir sujudėjusi atsisuko.

– Ką tu čia darai!? – lyg pasipiktinusi, kad jaukiu jos namus, sušuko ji.

Tačiau aš nieko jai neatsakiau. Tik atsimerkiau ir pamačiau, kaip Akmuo pradėjo blyksėti žaliai ir… Blykt, blykt, blykt! Įsišvietė žaliai bei raudonai!

Nelaukdama geresnės progos, kol Gabrielė dar nieko nespėjo padaryti, išlenkiau savo ranką nesuvokiamu būdu atgal kiek tik galėjau per tą trumpą akimirką ir paleidau Akmenį.

Šiam, prigėrusiam mano kraujo, dabar jau užteko ir tokio silpno mostelėjimo ir po sekundės dalies išgirdau garsų plekštelėjimą, trakštelėjimą, Gabrielės skausmo šūksnį ir pajutau, kaip ši verčiasi nuo mano nugaros ant šono.

Tučtuojau sukaupiau jėgas ir atsistūmiau priekin. Visus šonkaulius maudė kaip ir nugarą, bet tai tikrai nebuvo taip blogai, kaip pasilikti gulėti. Paropojau ir tuomet, pasiremdama į sieną, tuoj atsikėliau bei užsitempiau kelnes aukštyn.

Akmuo tuojau besisukdamas parzvimbė atgal į delną.

– O taip! Ačiū, ačiū, ačiū! – šaukė entuziastingai Akmuo.

– Ak tu bjaurybė! – atgal šaukė besispjaudydama Gabrielė.

„Chacha, jėga!“

Ji gulėjo ant žemės išpūstomis akimis ir spjaudė iš burnos bėgantį kraują. Jos visas skruostas buvo kruvinas ir jame liko įsispaudęs Akmens paviršiaus raštas.

– Aš taip ir nujaučiau, kad ji kažkokia ne tokia! – entuziastingai pradėjo Akmuo, – Ji iš Tarybos! Tos šiknaskylės!

Nelabai suvokiau, iš kur Džo pažinojo Tarybą ir kodėl jis taip laimingai tai šaukė, bet kalbant apie šiknaskyles – buvo džiugiau nei džiugu, kad savo išgelbėjau paskutinę akimirką. Jaučiausi šiek tiek nepatogiai, bet nenumiriau.

– Taip nutinka, kai lendi į mano šūdus! – sušukau iškilmingai Gabrielei, besitrindama savo užpakalį.

„Hm. Tai nuskambėjo gal šiek tiek pernelyg kaip firminė ir iškilminga frazė. Galėjau ir geriau sugalvoti…“

Akmuo nusijuokė.

– O taip! Parodykim jai!

Tačiau pulti gulintį žmogų man buvo kažkaip nemoralu. Gabrielė spjovė dar vieną kruviną skreplį ant grindų ir, išsišiepusi kruvinais dantimis, atsistojo.

– Na, rodos tu ką tik sumažinai mano vizitų pas dantistes kainą. Bet nesijaudink, dantis išsivaliusi siūlu dar ne tiek kraujo burnoje turiu, – grėsmingai iššnopavo ji, paimdama savo ginklą į abi rankas.

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!