#SielaAkmenyje (2)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 739 žodžiai. Parašyta: 751.

[Pirma dalis]

Po akimirkos mes jau buvome salėje. Tai buvo didelis, apvalus kambarys aukštomis (lyginant su mano miegamuoju ir koridoriumi) lubomis ir plačia skyle viduryje. Skyle grindyse ir virš jos – lubose. Pro šią skylę lubose irgi švietė gelsva šviesa ir jau kiek geriau girdėjosi ritmingas ošimas.

– Kas dabar? – paklausiau, pasitraukdama iš Jokūbo kelio.

Jokūbas akimirką nieko neatsakė ir paskriejo arčiau skylės. Jis nebyliai apsisuko aplinkui ir galiausiai pratarė:

– O tu tikrai nieko neatsimeni… Aš maniau, kad jie juokavo…

„Jie?“

– Jie? – nesupratau.

– Jie, – pakartojo, – na, valdžia. Žmonės ir kiti padarai aukštėliau. Mano darbas tave atvesti į ginklų kambarį, kur rasi savo ginklą ir galėsi pabūti šiandienos pramoga.

Man dar stipriau suskaudo galvą.

– Ką? Po velnių, paaiškinsi, kas čia vyksta ar ne??

– Prašau nesinervink, aš nesu atsakingas už tavo žinias ir tik atlieku savo pareigą. Ir išties, manau galbūt negaliu tau daugiau nieko pasakoti. Atleisk.

– Kaip tai negali nieko pasakoti? Juk tu pradėjai! Negali pabaigti? Ginklų kambarį? Pramoga?? – pakračiau galvą.

– Atsiprašau, jau ir taip pasakiau per daug. Yra siaura riba tarp pašalinio veikėjo ir vieno iš pagrindinių. Ir jei tavo istorija, praradus atmintį, prasideda čia… Na, ji greitai baigsis. Aš nesu atsakingas.

– O dieve, nu pirmyn! Juk gali! – suskėsčiojau rankomis.

Jokūbas priskrido arčiau skylės grindyse. Aš tik apsižvalgiau salėje – be šių skylių ir tarpdurio, pro kurį įėjome, kitų išėjimų nebuvo daug. Bet žinant, kad paskutinės durys, kuriomis naudojausi neturėjo rankenos – nieko negali žinoti.

Jokūbas nesustojo ties skylės kraštu ir lėtai nuskriejo link jos vidurio. Pažvelgiau už savęs, dėl visa ko, ieškodama paslėptų durų. Jų nebuvo.

Jokūbas sustojo skylės viduryje. Ir pratarė:

– Sėkmės.

* * *

„O Dieve, jis tenai įšoko!“

Man nespėjus to ištarti, Jokūbas krito žemyn, skylės tamsumon ir dingo. Puoliau žingsnį arčiau skylės, bet tuojau sustojau – net nebuvau tikra, kodėl išvis išsigandau. Kažkur girdėjau, kad natūralu bijoti kritimo, jų bijo net kūdikiai, bet vėlgi neprisiminiau, kas, kur ir kada tai sakė.

„Mane visa tai jau užknisa.“

Apsižvalgiau, galvodama ką daryti, nes jokių garsų ar šiaip nieko iš skylės manęs nepasiekė.

„Ar man pašaukti Jokūbą?“

Bet dilemą išsprendė pati aplinka. Garsiai vūžtelėjo tarpduris, pro kurį įėjome ir kai pažvelgiau – ten išėjimo į koridorių nebebuvo. Dar akimirka ir pasigirdęs dunkstelėjimas kažkur viršuje nutraukė ošimą. Aptemo, o vietoj šviesos pasigirdo garsus žvangėjimas.

– Jokūbai? – sušnabždėjau turbūt tyliau, nei reikėtų.

Po akimirkos pro skylę lubose papliupo daiktais. Negalėjau patikėti – iš skylės viršuje žemyn lijo ginklais! Peiliais, kirviais, kardais, kažkokiais dar pagaliais ir dar…

Ir ginklų liūtis nesustojo.

„Ką dabar?“

Net nespėjau atsikvėpti, o šitai ir vėl išsprendė aplinka. Kažkas sugrumėjo, tarytum didelis banginio skrandis. Grindys sudrebėjo…

Aš pažvelgiau aukštyn ir pamačiau… Įkvėpiau oro.

„Jūs rimtai…?“

– Juk sakėme, kad turėtum pasiimti ginklą, mergaite, – per grumesį pasigirdo tarytum šmaikštaujantis moters balsas.

…O salės sienos pamažu artėjo link manęs, siaurindamos apvalią salę link ginklų tornado viduryje. Šiame be sustojimo toliau krito ginklai.

– Kas čia!? – sušukau. Tiesą sakant, gal net suklykiau.

Apsižvalgiau aplinkui. Išėjimo nemačiau. Puoliau prie kambario sienų, į jas įsirėmiau, o jos judėjo toliau… Tarp sienų ir, berods, bedugnės ar mažų mažiausiai metalo audros buvo likę vos kokie septyni žingsniai.

„Viskas čia vyksta greičiau, nei turėtų būti!“

– Blet, – nusikeikiau. Moters balsas neatsiliepė. Tarp manęs ir skylės likę šeši žingsniai.

„Pirma ramu, ramu, nieko neprisimenu, o dabar…!“

– Jūs norite, kad paimčiau ginklą? Iš šio tornado? Plikomis rankomis!? – sušaukiau luboms. Likę penki žingsniai, o jau ir metalo dzingsėjimo aidas pradėjo atsimušti nuo aplinkinių sienų. Visa ši kakofonija tapo visišku chaosu, lyg kokiu košmaru!

„Košmaras! Taip. Tai tik sapnas. Atsibusk!“

Kietai užsimerkiau. Galvos skausmas pradėjo darytis nebepakenčiamas.

Atsimerkiau. Keturi žingsniai su puse. Vis dar nepabudau.

– Eikit jūs šikt! – suklykiau.

„AAAAAAAAAAAAarrrghhhh!“

Atsistūmiau ranka nuo sienos, žengiau tuos tris su puse žingsnelio… Ir, užsimojusi ranka, įkišau ją ginklų audron.

* * *

Staigiai kišau ranką, bandydama kažką užčiuopti ir greitai ištraukti. Bet ką. Nesvarbu. Jei man sakė, kad reikia ginklo, o čia bando nužudyti kitaip… Na, blogiausiu atveju bent pabandysiu.

Tiesą sakant, viso šio manevro metu nedaug ir galvojau. Tik įsijaučiau, mintyse surikau (o gal garsiai?) ir… Nepataikiau. Kažkas atsitrenkė į mano ranką, ją sudiegė ir kaipmat ištraukiau.

Keturi žingsniai. Nuo mano nugaros iki sienos – trys su trupinukais.

– Blet! – nusikeikiau vėl. Papurčiau ranką, nusikratydama tą skausmą. Pažvelgiau į skylę viršuje – ten tik tamsuma su krentančiais ginklais. Apačioje tas pats.

Užsimojau vėl. Užsimerkiau. Iškvėpiau orą iš diegiančių plaučių ir… Įkišusi ranką kažką greitai pagavau!

…Ašmenimis į delną.

„AK TU DIEVE AUKŠTIELNINKAS!“

– Aaah! – sušukau, greitai traukdama ranką atgal.

Nežinau, ką buvau pagavusi, bet iš išgąsčio ir skausmo tai paleidau atgal į sūkurį, o per visą delną tas daiktas man įrėžė ilgą rėžį. Ant žemės nutiško keli kraujo lašiukai. Paliečiau žaizdą pirštais, suskaudo, o kraujavimas nesustojo.

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!