#SielaAkmenyje (15)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 884 žodžiai. Parašyta: 876.

Visgi atsargiai paliečiau šašus. Mergina susitraukė, turbūt nuo skausmo, bet garso neišleido. Gal dėl to, kad jau trūko jėgų ir tam.

Vis dar palaikydama ją sėdomis atsistojau ir apsižvalgiau aplinkui, ar niekas manęs su ja nestebėjo. Rodos nieko nebuvo. Taigi švilptelėjau tyliai savo motociklui ir pakviečiau jį artyn.

Šis, sužibęs violetine spalva, iš savo juodų vidurių švilptelėjo atgal ir pamažu priskrido prie manęs. Tada atsargiai paėmiau merginą, ją pamažu apverčiau ir, įsirėžusi kojomis į žemę, pakėliau, laikydama už krūtinės ir pilvo, o nugarą atvertusi aukštyn, kad ši nekeltų skausmo liečiantis. Buvo akivaizdu, kad didžiausios jos žaizdos žiojėjo nugaroje ir šone.

„Dėl nugaros turbūt ji ir nukraujavo… Vargšelė. Gražuolė, bet visiška vargšelė.“

Tada lygiai taip pat atsargiai pakėlusi merginą priėjau prie Utėlės, jį šiek tiek nuleidau žemyn ir apsižergiau, merginą pasidėdama dalinai ant savo kelių tarp pilvo ir Utėlės vairo.

Spustelėjau kojomis Utėlę ir ši pamažėle, tačiau įsibėgėjančiai šovė pirmyn. Atsigręžusi pamačiau likusią kraujo dėmę, bet jau visai nenorėjau dar grįžti ir kaip nors ją paslėpti. Ypač jeigu ši mergina yra kokia nusikaltėlė, nesinori tapti jos bendrininke ne savo noru.

„O tuo labiau – kam rūpi. Tarytum Mūsų mieste kraujo dėmių maža.“

Šyptelėjau. Dėmių mūsų Mieste netrūko. Tarybos išdavikų ir kitų smulkių gyventi nevertų žmonių Mieste visada buvo pilna – kažkas vis norėdavo lengvai prasistumti į Europos ir Pasaulio viršūnes.

Nukreipiau skriejančią Utėlę tiesiai keliu iki Kauno Zoologijos sodo ir savo namų bei darbo kabineto.

„Šiuo metu jau įkyruolių, galinčių kelti nereikalingus klausimus, neturėtų būti. Galėsiu ją paguldyti ir apžiūrėti savo kabinete.“

Vėl prisiminiau įspūdingą merginos krūtinės formą ir pajutau, kaip raustu.

* * *

Atmerkiau akis. Ir jau antrą kart iš eilės atsibudau nesuprasdama, į ką žiūriu. Kas tai? Lubos? Dangus? Žemė? Pamiršau kaip atsimerkti arba mano akys susiklijavo?

Ne, pasirodo tai buvo tik miego kaukė. Tučtuojau atsisėdau ir nusiplėšiau šį medžiagos gabalą nuo savo veido.

– Tai atsibudai? – pasigirdo moteriškas balsas mano dešinėje.

Aš tučtuojau atsisukau. Gulėjau ant sofos, apklotos balta patalyne, išmarginta įvairiais mėlynais simboliais. Viduryje kažkokio nepažįstamo pilko ir balto kambario, o dešinėje manęs, ant palangės sėdėjo trumpaplaukė, stamboko sudėjimo moteris.

Ši, paklaususi savo frazės, nušoko nuo palangės ir į ją atsirėmusi į mane įsistebeilijo. Jos baltas chalatas nušokus suplevėsavo. Po juo ji vilkėjo keistai tinkančius mėlynus marškinius ir taip pat mėlyną sijoną.

„Ką? Kas ji? …Ir kur aš!?“

Moteris žiūrėdama į mane šiek tiek raustelėjo, šyptelėjo ir, pakeldama ir pamojuodama man ranka, pasiteiravo:

– Alio?

Aš toliau stebėjau ją išpūtusi akis. Ir tada pajutau, kad… Pala, kažkas ne taip. Pažvelgiau žemyn į save.

„Kad tave… Aš nuoga!“

– O Dieve! – išsprūdo man ir tuoj patempiau ploną užklotą aukštyn bei juo prisidengiau. Išties net nežinau kodėl tai padariau, tai turbūt buvo labiau instinktas nei logiška mintis ar sumąstymas.

Atsisukau į tylinčią moterį.

– Kur mano drabužiai? Kur aš? Ir kas tu? Ir kur mano ginklas? – turbūt labiau išsigandusi nei supykusi surikau visą tiradą klausimų.

– Kurio atsakymo norėtum pirmiausiai? – mirktelėjo ji, nusišypsojusi ir apsisukusi pasilenkė prie šalia sienos stovinčios spintos ir atidarė apačioje jos esančią spintelę. Kas buvo jos viduje nemačiau, nes užstojo durelės, tačiau moteris pradėjo joje kažką kilnoti.

– Eee… Kur mano apranga ir kas tu tokia!? – sukąsdama dantis paklausiau vėl. Ir tada, pasijutusi kažkaip kitaip nei ankščiau vėl nuleidau akis.

„Eee… Mano ranka kažkuo apvyniota!ō

Moteris atsisuko į mane neatsitraukdama nuo spintelės ir nusišypsojus pratarė, man vis dar viena ranka besilaikančiai antklodės, o kitą ranką apžiūrinėjančiai pro langą sklindančioje šviesoje:

– Tai du klausimai. Bet atsakysiu į abu: tave radau be sąmonės ir sužeistą gatvėje, pakeliui keliaujant link namų. Tu buvai nemenkai sužeista ir baigei nukraujuoti. Natūralu, kad man teko tave nurengti, nuprausti, sutvarkyti, sutepti, pagydyti ir aptvarstyti.

Moteris, rodos, dar labiau raustelėjo, o aš puoliau apžiūrinėti save. Kilstelėjau anktlodę, taip, kad matyčiau vaizdą tik aš – ir išties, buvau visa apvyniota baltos medžiagos juostomis. Ir tas keistas jausmas tai ir buvo – visa tai mane šiek tiek spaudė.

– O tau drabužių, beje, net nereikia – gražesnė esi be jų,- kiek palaukusi kol liausiuosi apžiūrinėti save, man tiesiai į akis pratarė lyg truputį sumurkdama moteris.

„???“

Nelabai suvokiau, juokavo ji ar rimtai. Ar išvis ką būtent ji norėjo tuo pasakyti. Išsižiojau bandydama sugalvoti, ką jai atsakyti, tačiau, nespėjus kam šauti galvon, ji įsiterpė ir pabaigė:

– Aš Gabrielė, tavo draugė.

„Mano draugė? Ką?“

Gabrielė kažką ištraukė iš spintelės ir atsistojo. Tada uždariusi jos duris priėjo ir, pasilenkusi virš dar šiek tiek susigūžusios manęs, žiūrėdama man  į akis padėjo kažką ant mano kojų.

Nukreipusi žvilgsnį pažvelgiau. Ten buvo pilkas kvadratinis ryšulys su raudonomis juostomis.

– Štai, tau nauja apranga. Senąją tu pati ar kažkas kitas gerokai suplėšė ir ją išmečiau. O ir ši daug gražesnė nei ta nuobodybė, kurią vilkėjai, – atsitiesusi išsišiepė ji.

„Senąją išmetė? Pala, o kur mano ginklas??“

– Išmetei? – sumurmėjau panosėj. Ir tada tuojau garsiau pridūriau, – Palauk, o kur mano ginklas? Kur jisai? Tas Akmuo?

Gabrielė išsižiojo ir tada po trumpos pauzės matyt prisiminus, apie ką aš, energingai palinksėjo:

– Ai taip, tavo Akmuo! Tuoj jį rasiu, kur jį nukišau.

Ši apsisukusi pradėjo vikriai sukiotis po kambarį ir lankstytis aplinkui tarp įvairių krepšių ir maišų, išmėtytų įvairiose kambario dalyse.

– Ai štai! – pakomentavo ji, pakeldama juodą odinę kuprinę aukštyn.

Tada ją šiek tiek papurčiusi atnešė prie manęs ir atidarius išpylė turinį tiesiai netoliese. Aš tuoj pabandžiau patraukti kojas nuo viso išbirusio šlamšto – akmenų, peilių, kažkokių kruopų, sąsiuvinių ir tušinukų.

– Ei! – sušukau, pasitempdama antklodę viršun.

„Ji specialiai bando mane nurengti ar ką!?“

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!