#SielaAkmenyje (12)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 808 žodžiai. Parašyta: 722.

Minios ošimai, riksmai ir grumėjimai beveik visai užtilo už miesto pastatų miško. Ir šią akimirką, tiesa, visai nenutuokiau, kur keliauti ir kur esu. Pradėjau kilti vienu siauresniu keliuku laiptais įkalne į jos viršuje besimatantį miškelį.

„Jei ten miškas arba parkas – galėsiu visada pasislėpti ir būsiu saugi. Turbūt.“

Šnopuodama kilau viršun. Laiptų pusiaukelėje nusprendžiau atsikvėpti ir atsisukusi pažvelgiau, ar manęs niekas nesekė. Ten nieko nebuvo, bet jau pradėjau matyti kažką panašaus į miesto peizažą. Dar nebuvo aišku, kas čia per miestas… Bet jis buvo. Ir didelis.

– Tu išbalusi, – pakomentavo tyliai Akmuo.

Pažvelgiau į jį. Tada į savo rankas. Jos buvo pernelyg purvinos, o dešinioji dar ir pernelyg kruvina, kad matyčiau baltumą. Bet aš ir jaučiausi nepernelyg stipriausiai, taigi turbūt rimtai kažkas buvo negerai.

– Ačiū, – pasakiau. Nežinau už ką būtent padėkojau – tą komentarą, pagalbą, buvimą ginklu kovos su Ovidijumi metu ar tik kompaniją, bet tai norėjosi pasakyti.

– Nėra už ką, – atsiliepė jis.

Nežinojau, už ką būtent jis manė, kad aš dėkoju, bet nesijaučiau galinti imti ir ginčytis bei aiškintis, kas ką pasakė.

Atsikvėpiau ir kilau laiptais aukštyn. Laiptų šonuose stovėjo dar namų, tačiau šie jau nebuvo taip sugrūsti. Viename jų levitavo vienas grandinėmis pririštas geltonas kristalas. Nelabai žinojau, kodėl grandinėmis – ar dėl to, kad kitaip nuskristų, ar dar kažkodėl, bet faktas toks.

Dar kelios pakopos… Ir užlipau. Atsikvėpiau, pajudinau išdžiuvusį liežuvį ir pakėliau galvą aukštyn nuo laiptų.

„Miškas. Ir aš tikėjausi miško.“

Vietoj to, kad patekčiau į kažkokį mišką, patekau į dar vieną turbūt begalinį šio miesto kvartalą. Tik čia namai buvo mažesni, jų buvo daug rečiau ir daug erdviau.

Tolėliau į abidvi puses sukančiose gatvėse praėjo keli žmonės ir kristalas, panašus į matytą požemiuose Jokūbą. Kažkoks žmogus perėjo viename kieme, bet buvau pernelyg pavargusi kažką padaryti, taigi tiesiog pastovėjau. Žmogus net jei ir pastebėjo mane, nieko nedarė.

Pasitraukiau arčiau sienelės laiptų krašte ir pažvelgiau į miestą apačioje. Tai buvo milžiniškas miestas, pilnas įvairiausių aukščių ir formų pastatų. Kažkur tolėliau pastatai baigėsi ir po to greitai kilo aukštyn į naują kalną. Galbūt tarpe buvo upė ar kažkas panašus.

Visą namų maišalynę vietomis pynė įvairios aikštės, gatvės ir įvairiausiai spindinčios miesto dalys. Vietomis tvarkingai arba nelabai virš stogų skraidžiojo kažkokie objektai. Ir jie atrodė didesni nei paukščiai.

Išties, jei būtų galima – turbūt būtų galima žiūrėti į šį miestą visą dieną. Bet mane patraukė tik dvi jo dalys – pirmoji buvo viduryje visko iškilusios milžiniškos Arenos sienos bei prie jos ir iš jos kylantys juodų dūmų stulpai.

Prunkštelėjau. Pastebėjau, kad iki šios vietos, kur esu dabar, ar laiptų apačios buvo tiesesnis kelias, nei klaidžiojimas namų tankumynais. Tiesą sakant – buvo vos ne tiesus kelias. Beveik visą Areną juosė plati aikštė su nuo jos besišakojančiais plačiais keliais. Tačiau vienoje pusėje buvo siauras gabaliukas, kur namai siekė praktiškai Areną.

„Turbūt aš pro ten ir patraukiau… [[Ot, nesąmonė.]]“

Tačiau ne tik Arena patraukė mano akį. Kitoje miesto pusėje kilo milžiniškas apvalus kupolas, turbūt aukštesnis nei Arena… O ant kupolo – dar tokio pat aukščio bokštas su viršuje neįtikėtino didumo „galva“. Tiesą sakant, dėl viduryje kolonos susuktų papildomų riestainio formos išsikišimų tai tikrai buvo panašu į žmogaus galvą, o išsikišimai – į rankas.

„Kaip keista…“

Saulė jau buvo pakrypusi taip, kad šio milžiniško bokšto šešėlis apėmė šimtus pastatų. Kažkas blyksčiojo ant kupolo viršaus ir bokšto viršuje, bet ar tai vėlgi nesivaideno nebuvo aišku. Naktį galbūt šviesos būtų buvę matęsi geriau.

– Grožiesi vaizdu? – šiltai sublyksčiojo Akmuo.

Aš linktelėjau.

– Grožiuosi.

Ir tuomet, pasipurčiusi persibraukiau kaire ranka kaktą, pasitryniau akis bei apsisukusi patraukiau keliu tolyn.

– Tau reiktų pasiilsėti, – pratarė Akmuo.

Aš panašiai ir jaučiausi. Poilsio man TIKRAI reikėjo, nes jau skaudėjo ne tik šoną, galvą, nugarą, bet ir kojų sąnarius nuo begalinio bėgimo ir ėjimo.

Apsižvalgiau. Aplinkui buvo tik vieniši namai su sodeliais, nuo gatvės atitvertais tik metalinėmis arba akmeninėmis tvoromis. Viename jų, žalios spalvos kelių aukštų namo kieme pastebėjau čiurlenančio vandens fontaną tarp tvarkingo parko.

„Niekas turbūt nepastebės, jei aš užsuksiu atsigerti ir apsiprausti bent jau žaizdas…“

Apsižvalgiau vėl. Nors dar nebuvo vakaras, bet jis artėjo, o aš negalėjau sau leisti praleisti tokios progos. Taigi, priėjusi prie tvoros palypėjau ant jos akmeninio pagrindo ir pagriebiau metalinius strypus, norėdama prie jų prisitraukti.

Nesu tikra ar mano sprendimas abiejomis rankomis pagriebti abudu strypus vienu metu, o kojine apmautą vandeniu ar krauju sudrėkusią koją užkelti ant horizontalaus metalo buvo gera mintis… Bet tai turbūt nebuvo gera mintis.

Pirmiau pajutau mažą šoką ir skausmas perliejo visą kūną. O tada tai vėl pasikartojo.

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!