#SielaAkmenyje (11)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 800 žodžiai. Parašyta: 806.

Ginklas žybtelėjo raudoniau.

– O aš turiu geras akis, – prakalbo jis.

– …Tu neturi akių, – po pauzės pratariau, nesuprasdama, juokauja jis ar rimtai. Tada bebėgdama rimtai pavarčiau Akmenį rankoje ieškodama akių.

– O Dieeeeve, – sarkastiškai sudejavo jis, – taigi aš juokauju. Liaukis mane sukinėjusi. Tu ką, humoro jausmo neturi? Nes jei tau mažai, aš jo turiu tiek, kad tau galiu paskolinti dalį.

Akmuo nusijuokė. Turbūt pats iš savo pokšto. Bet visgi, prisipažinsiu, nusišypsojau ir aš. Prunkštelėjau.

– Na, o jeigu rimčiau, – po pauzės jau rimtesniu balsu prakalbo jis, – tai aš paprasčiausiai pastebėjau tai tau bėgant nežinia kur.

– Bet… Juk ten buvo pilna dulkių ir dūmų. Aš nieko nemačiau! – nusistebėjau.

– Tu nematei. Aš mačiau. Juk sakau, – geros akys.

Šyptelėjau ir timptelėjau lūpą. Atsakymas buvo pakankamas. Nieko neatsakęs, bet pakankamas.

Dar žingsnis ir pasiekiau įėjimą. Tai buvo gana platus tuščias koridorius, apšviestas palubėje su geltonais kristalais. Pasileidau bėgti vidun. Kažkur viduje turėtų būti išėjimas.

„Ir jeigu šis koridorius sukurtas žiūrovams, išėjimas ar įėjimas, iš ar į Areną turėtų būti akivaizdus.“

* * *

Aš stovėjau po Arenos išorinės sienos atbraila tarp įėjimo kolonų ir gatvės. Gatvė, į kurią išbėgau, buvo pilna dūmų. Kitoje gatvės pusėje pastatai stiebėsi į viršų beveik tiek pat, kiek Arena, o gatvė buvo pilna akmenų bei plytų. Turbūt nukritusių per Arenos sprogimą. Jokių žmonių nesimatė.

Apsižvalgiusi supratau, kad išėjau šiek tiek per arti griuvimo vietos. Arena virš manęs ir įėjimo, be abejo, dar stovėjo, tačiau vos už keliasdešimt metrų dešinėn – gatvė buvo pilna akmenų.

Kažkur kitoje tos milžiniškos krūvos pusėje girdėjosi žmonių skandavimas ir šūksniai bei ant dūmų debesų atsispindėjo (arba per juos matėsi) geltoni bei raudoni blyksėjimai, kuriuos tuoj pat pasekdavo dunksėjimai ir bumbsėjimai.

– Na, ko čia stovi? Lauki gražuolio ant balto vienaragio? – sarkastiškai prakalbo Akmuo rankoje, sublyksėdamas geltonai.

„Taip. Man reikia iš čia greičiau eiti.“

Apsižvalgiau vėl. Vienintelis laisvas kelias buvo kairėje. Taigi atsikvėpiau, ruošdamasi naujai kelionei. Pažvelgiau į Akmenį rankoje.

„Man reikėtų jį padėti kažkur patogiau.“

Laisva ranka patampiau savo kelnes ieškodama kišenių. Jų nebuvo, o po jomis buvo tik plika mano oda. Pabandžiau timptelėti marškinius… Ir tada, įsitempus siūlėms ir pajutus skausmą nugaroje, prisiminiau, kad taigi nemenkai pavažiavau nugara per žvyrą bei žvirgždą. Marškiniuose kišenės irgi nebus.

– Žinai, kaip katėms sudėtinga apsispręsti – nori jos į namus, ar nori į lauką? – irzliai prakalbo Akmuo, – Tai va, tu tokia.

„Kas tos katės?“

– O kas, jeigu aš tave imsiu ir čia pat išmesiu? – kilstelėjus antakį sarkastiškai paklausiau jo atgal.

– Tuomet, – kiek patylėjęs prakalbo jis, – tu prarasi vienintelį ginklą, kuris geriau už tave žino, kaip kovoti. Ir aš labai nuliūsčiau, nes man su tavimi patinka.

Prunkštelėjau. Tai buvo tiesa – jei ne ginklas, aš turbūt būčiau visai numirusi per pirmas akimirkas.

„Arba jei ne tas sprogimas…“

Žvilgtelėjau vėl akmenų krūvon. Kažkas buvo už jų.

Man reikėjo bėgti ir bėgti kažkur saugiai. …Kažkur. Atsikvėpiau ir pradėjau žygiuoti gatvės link.

* * *

Išbėgus į gatvę bėgau… Tiesiai. Tiesą sakant – visai nenutuokiau, kur apskritai man reikėtų bėgi, tačiau tas triukšmas ir skandavimas už manęs labai neramino. Tikrai nenorėjau vėl pakliūti į Areną ar išvis – pagauta minos gauti savo galą. Net jei kažkas ir sprogdino Areną bei taip mane išgelbėjo nuo žūties… Vargu, ar jie tai darė tyčia. Ypač kai galėjo tai padaryti ankščiau. Tarkim, prieš kovą.

„Kaip aš išvis atsidūriau Arenoje??“

Pasipurčiau ir išmečiau iš galvos šį vėl pasikartojusį klausimą. Akivaizdu, kad žinojau per mažai, kad rasčiau kokį atsakymą. O Ginklas man visai negalėjo padėti. Vienintelis žmogus… Ar padaras, kuris būtų žinojęs ir kurį žinau pati – tai Jokūbas. Jei jis tai išvis žinojo.

Miesto gatvė buvo gana plati, o jos kraštuose tvarkingai augo medžiai su raudonais vaisiais, kabančiais ant žaliais virpančiais lapais pilnų šakų. Joje tvarkingai stovėjo kolonos (ar gal labiau pavadinčiau stulpais?) su kristalais virš jų. Nors jie nešvietė, tačiau jie buvo tokios pačios formos ir atspalvio, kaip tie, buvę Arenos viduje, pro kuriuos patekau į miestą.

„Keista, aš nematau nė vieno žmogaus.“

Nors kažkur už manęs girdėjosi baubimai ir riksmai, skandavimai ir įvairūs trenksmai, ničnieko nesigirdėjo priekyje savęs. Rodės, bėgau per išmirusį miestą.

Kažkoks padaras nėrė skersgatvyje, pro kurį prabėgau, už kažkokių dėžių. Tačiau visai neturėjau nei noro, nei laiko aiškintis, kas ir kodėl.

„Gerai, visgi kažkas čia yra gyvas.“

Žvilgtelėjau aukštyn į pastatų viršutinius aukštus, virš [[tų palapinių, virš parduotuvių]] ir uždarytų vitrinų, durų ar langų. Juose pro įvairias uždangas nesimatė jokios gyvybės – nė šviesos. Tik įvairūs žali kristalai, skulptūros ant levituojančių akmenų ir apšvietimo akmenys skrajojo virš gatvės, kuria bėgau, o viršuje jų – žydras, vietomis debesuotas ir dūmų pilnas, dangus.

Bėgdama atsisukau – dūmai kilo nuo Arenos, kuri jau tolo ir buvo pasislėpus už namų bei matėsi tik jos viršūnės. Tik nelabai supratau, ar akmeninė Arena ir jos griuvėsiai galėjo taip dūmoti ir kodėl.

„Akmuo juk nedega, tiesa? Ar… Dega? Koks akmuo dega?“

Vėl pasipurčiau. Šių klausimų man dabar tikrai mažiausiai reikėjo – jei norėsiu, išsiaiškinsiu vėliau. Man pirmiau reikėjo kažkur išsinešdinti ir apsižiūrėti bei susitvarkyti jau nebepakenčiamai maudžiančias žaizdas. Ir kažką padaryti su ta galva. Darėsi silpna.

 

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!