[Laiškas] Merginai su rašytojos talentu. Kalbėk man ir nesustok.

365 Tekstai, Laiškai

Dienos tikslas: 222 žodžiai. Parašyta: 681.

Pradėjęs skaityti tavo laišką iškart pajutau, kad geriau tikėtis kažko neįtikėtino.

…Aš skaičiau. Ne bėgau akimis per tekstą, o gėriau kiekvieną Tavo rašytą raidę. Kiekvieną skiemenį, žodį, sakinį ir pastraipą.

O su kiekviena pastraipa mano širdyje, na, gerai, visame kūne, kilo karštis.

Ta begalinė kaitra, kuri apima turbūt tik įsimylėjus ar gulint žalioje pievoje, po vasarinės saulės spinduliais. Tiesa, įtaką turbūt darė ir tai, kad sėdžiu su savo šiltuoju džemperiu. Mano žandai ir skruostai turbūt dabar šviečia ryškiu rožių žiedlapių raudoniu. Jei ne ryškiau.

* * *

…Aš skaičiau. Ir mėgavausi.

Tuo jausmu, kuris apima taip retai. Jausmu, kurio tiek daug žmonių taip trokšta, kad pameta galvas. Kaži ar aš dar nepamečiau? Juk bepročiai įprastai nežino, kad jie tokie yra, ar ne?

Aš mėgavausi. Tuo, kad visa tai yra laikina. Jog, kad ir kokia šiluma dabar mane apėmusi (o ji dar laikosi!), ji pranyks. Šiluma baigsis. Širdis nustos groti traukinio ratų bildėjimo į geležinkelį ritmu. Ir kada nors mums teks išsiskirti.

Ir taip – mums TEKS išsiskirti. Tačiau paslapčiomis tikiuosi (juk nenoriu atrodyti kaip koks visą-gyvenimą-jau-suplanavęs beprotis), jog tai įvyks tik su vieno mūsų mirtimi. Kada nors toli ateityje. Labai toli.

Man tai patiktų. Turbūt. Aš juk tavęs dar vis nepažįstu. Tačiau kiek pažįstu, tiek gaunu vien begalinį įkvėpimą rašymui, kūrybai ir svajonėms.

Ir tai yra nuostabu. Kaip man patinka ši būsena!

* * *

…Aš skaičiau. Ir klausiau tavo žodžių. Tavo minčių. Tavo prisipažinimų.

Aš nežinau, kaip tau patinka skaityti mano laiškus (ypač tokius kaip šis), tačiau skaityti tavo laiškus, tavo žinutes… Ypač tas, kurios baigiasi paikomis širdutėmis, žodžiais „Brangusis“, kreipiniu „D.“, netgi paprasčiausia kvaila šypsenėle kaip „(:“…

…Prisipažinsiu. Kiekvieną kartą Tave tuomet įsimyliu iš naujo.

Na, gerai, gerai – susižaviu. Gi abu žinom, kad tikra meilė pasirodys tik vėliau, bent jau kai grįšiu ir galėsime susitikti bei matyti tikrus vienas kito veidus, o ne kuriamus per raides ir elektroninius, trimis spalvomis pagrįstus, ekranus.

Bet, po perkūnais, šis žodis čia skamba taip ryškiai! Taip poetiškiau ir… Atviriau. O būti atviram… Ypač su tavimi… Tai taip jaudina! Niekad nebuvau pernelyg atviras vaikinas. Tiesą sakant, atviras buvau tik savo pirmajai merginai.

Tuomet, kai manęs dar nebuvo sugadinę knygos apie merginų kabinimą.

Fui. Kabinimas. Tarytum mergina būtų daiktas, kurį galėtum pasikabinti į spintą, kartais ištraukti parodymui ir vėliau pamiršti!

* * *

…Aš skaičiau. Ir kuo toliau, tuo labiau jaučiau kaitrą.

Pirmiausiai tai buvo karštis širdyje. Tuomet krūtinėje. Tada žanduose, rankose… Netgi ausyse.
Pradžioje aš nieko negirdėjau. Tuomet pajutau šypseną savo veide… Ir išgirdau tą muziką, kurios taip mėgstame klausytis – pavyzdžiui tą, kurią šiandien siunčiau.

Pirmiausiai aš mačiau tavo žodžius. Tuomet pamačiau tavo jausmus, tavo atvirumą… TAVE.

Užsimerkiau. Kritau į lovą. Svajojau. Nežinau kiek, tačiau turbūt bent pusę pilnos valandos. Gulėjau ir įsivaizdavau tave šalia. Įsivaizdavau tavo veidą mums susitikus. Tavo veidą tau miegant. Tavo šypseną.

Ir stebėtina, tačiau net ir po pusvalandžio dar jaučiuosi taip pat gerai, kaip jaučiausi pradžioje.

* * *

…Aš skaičiau. Ir jaučiausi nuostabiai.

Si, jei turėčiau tau vieną prašymą, jis būtų toks – nesustok rašiusi. Rašyk. Kalbėk. Kurk. Kūryba tavo galia… Ir tavo kūryba mane jaudina.

(Matomai.)

Kada nors šiuos mūsų laiškus reikės surinkti į vieną knygą. Ir prirašyti dar daugiau laiškų, dar daugiau istorijų ir beprotiškų prisipažinimų. Autoriai bus Si ir D. Viršelis bus su žalia kūdra ir debesimis. O kitoje viršelio pusėje, viduje, bus mūsų veidai. Ir mintys.

Si, mes išsiskirsime. Tai neišvengiama. Kažkuriam iš mūsų skaudės labiau, bet tai įvyks. Tačiau tegu tai įvyksta tuomet, kai jau būsiu apkeliavęs su tavimi pasaulį. Kai būsiu parašęs trisdešimt tris knygas, skirtas tau. Kai būsiu išnarpliojęs kiekvieną tavo smegenų kampelį. Ir kai žinosiu, kad jautiesi nuostabiai. Nepaisant mūsų išsiskyrimo.

O dabar? Kas dabar?

Dabar skausmo nėra. Dabar liūdesio nėra. Blogiausia, kas yra – tai tik nerimas ir baimė, ką gi atsakysi į mano laiškus ir mintis. Bet tai nėra labai blogai.

Jei man grįžus ir atradus tavo trūkumus, apie kuriuos nuolat kalbi, suprasiu, jog mums geriau nebebendrauti… Tai bent džiaugsiuosi, kad turėjau progą bendrauti su Tavimi.

* Šypt atgal *

* * *

…Aš skaičiau. Ir perskaičiau. Ir man patiko.

Aš svajojau. Ir galvojau. Ir tuomet rašiau. Nes man taip beprotiškai smagu tau rašyti. Ir net nedrįsk sakyti, kad neatsakinėčiau į TAVO laiškus. Tai juk būtų nemandagu, tiesa?

Laiškus skaitantis,
Danielius

Temos: 365 Tekstai, Laiškai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!