Laiškas apie Reikalaujantį vaiką mano viduje

365 Tekstai, Laiškai

Dienos tikslas: 308 žodžiai. Parašyta: 622.

Šis laiškas neskirtas niekam. Jei taip nutiks, kad jį Tu skaitai – reiškia, kad jis išėjo pakankamai nuoširdus ir skaidrus parodymui.

Esi manęs klaususi – kiek man reikia dėmesio?

Atsakiau, rodos, paprastai – dėmesio man reikia velniškai daug. Ir kartu nežinau, ar tikrai.

…Ir tai tiesa – aš nežinau, kiek man reikia dėmesio, nes aš nežinau jo matų.

Tačiau žinau, kad jo reikia.

Visai nenutuokiu tai gerai ar blogai.

Mėgstu dėmesį. Esu toks. Mėgstu, kai mano laiškus skaito. Kai į juos atsako. Mėgstu, kad pastebi tai, kuo dalinuosi. Ir kai pakomentuoja.

Tik klausiu savęs: ar gerai, kad man dėmesio reikia tiek, kiek kai kurie žmonės nesugeba duoti? Ar gerai tai, kad jo prašau daugiau, nei jiems pavyksta dalinti?

Štai tarkim: Praeitas dvi ar tris dienas rašiau tau. Daug. Ir pabaigdavau prašymu – parašyk atsakymą. Parašyk laišką. Parašyk.

Maldavau, tarytum mirštantysis maldauja Pono Mirties antrojo šanso. (Du iš trijų!)

Ir pats nežinau, kodėl tai dariau – juk prieš keturias dienas ir mėnesį su trupučiu, to visai neprašiau. O dabar prašau.

Ar tai tik toks periodas? Panašus į juros, triaso ir kitus?

Laikas, kai man sunku bei blėsta jėgos ir labiau nei įprastai reikia palaikymo? Kažko, kas nustebintų, pralinksmintų, atsivertų, būtų teisus, mylėtų ir paguostų?

Nors gali būti, kad tokie periodai man ne naujiena. Jei galima juos taip vadinti. Pamenu – prašydavau atsakymų ir praeityje. Dieną, dvi… Jų negaudavau.

Pakankamai…

…Supykdavau.

Įniršdavau.

Labiau dėl savo silpnumo ir nusileidimo nei dėl kitų žmonių.

Atsitraukdavau.

„Jei pramušti skylės sienoje nepavyksta – atsitrauk. Ir bandyk vėliau. Galbūt tau trukdo kažkas, ko negali pakeisti.“ – Mano strategija, kurią naudoju ne tik video žaidimuose, bet ir santykiuose. Ar bent naudodavau.

Po kiek laiko vėl pasidarydavo geriau ir gyvendavau laimingai.

Nežinau kiek laiko.

Juk taip sunku pastebėti, kad gyveni nepriklausomai, kai riba tarp valdžios ir valdymo tokia plona. Kai nežinai, kas teisinga, o kas ne.

Pavyzdžiui, ar rodyti tau šį laišką? Ar jį siųsti?

Juk laišką apie meilę parašiau. O tu jo – dar ne.

Juk žinučių prirašiau. O tu į jas neatsakei.

Juk sakau, kad myliu*. O tu ne.

(*Čia omenyje turiu ne būtent tai. Bet tu turbūt supranti.)

Ir žinai… Aš negaliu tavęs kaltinti. Ir negaliu kaltinti savęs.

Jei nenori bendrauti – tebūnie.

Jei nenori atsakyti – tebūnie.

Aš palauksiu.

Kol išgirsi.

O jei neišgirsi – nesiruošiu kartoti. Nes jau ir taip kartojau per daug.

* * *

Turiu baimę – įsimylėti merginą labiau, nei ji įsimylės mane.

Taip baigėsi beveik visi mano santykiai. Net ir nepaisant to, kad visada, išskyrus vieną kartą, merginas palikau pirmas. Taip, palikau pirmas, bet tai juk nieko nereiškia, kai palieku matydamas, kad į mano jausmus neatsiliepiama.

Kodėl nepalikau Miletos, nežinau. Tau, spėju, įdomu, bet aš nežinau.

Ji nebuvo tokia, kuri atsiliepė į mano jausmus tiek, kiek man norėjosi. Tačiau bendravau su ja ilgiau, nei tikėjausi. Daug ilgiau. Ir tai buvo malonu.

* * *

Ir dabar galvoju – o gal iš žmonių aš noriu per daug?

Galbūt čia aš esu tas, kuris reikalauja, plėšia jėga, prievartauja ir neduoda gyventi ramiai?

Galbūt aš esu tas reikalaujantis mažvaikis, su kuriuo visai nesinori bendrauti?

* * *

Aš nežinau. Man kartais užeina tokie periodai.

Kai norisi dėmesio.

Norisi būti kartu.

Norisi visko.

Kai tampu tuo, kuo visada bijojau būti.

* * *

Turbūt reiktų ir man.

Dingti.

Pagalvoti.

Atgauti jėgas.

Kaip ir tau.

* * *

Pabandysiu.

Išbandysiu tavo būdą. Galbūt tikrai geriau trumpam pabėgti nuo bendravimo su mylimais draugais, merginomis, šeimos nariais ir kitais.

Ir grįžti atgavus jėgas.

Sustiprėjus.

Įgavus jėgų.

Atgavus savitvardą. Ir tikrąjį save.

Arba ne.

* * *

Nežinau, ar gausi šį laišką. Galbūt gausi kažkurią dieną, kai jau būsiu dingęs. Galbūt jo negausi. Juk rašiau jį sau.

* * *

Kokia makalynė mano mažoje galvoje.

Noriu mylėti. Bet nenoriu mylėti per daug.

Noriu reikalauti dėmesio. Bet nenoriu jo reikalauti per daug.

Noriu ir to, ir ano. Kaip mažas vaikas.

Tačiau jau laikas jam sakyt gana. Vėl pagrūmoti pirštu. Paruošti garuojančios ir aitrios beržinės košės. Mmm! Delikatesas!

Sutrikęs,
Danielius

Temos: 365 Tekstai, Laiškai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!