Kūrybinės aplinkos kūrimas (2)

365 Tekstai

Dienos tikslas: 833 žodžiai. Parašyta: 916.

Kūrybos žudikas Nr. 2: Baimė

„Bijau pradėti, nes atsiranda nepasitikėjimas savim, kad nesugebėsiu.“, mano apklausoje sakė Debesylos skaitytoja Rasa.

„Manau daug kas, kaip ir aš, bijo pradėdamas kažką naujo, kad nepavyks, kad nesugebės to padaryti.“, tuomet priduria studentė Viktorija.

„Bijau, kad mano darbas bus niekam neįdomus.“, galiausiai pabaigia trijų dažniausių baimių sąrašą keliautoja Mileta.

Tai trys didžiausios baimės, kliudančios tau atsipalaiduoti ir leisti smegenims kurti. Trys baimės. Apie kurių peržengimą dar taip pat papasakosiu. 😉

Kūrybos žudikas Nr. 3: Nuovargis

Ir galiausiai – pats paprasčiausias, elementariausias… Tačiau kartu sunkiausiai pastebimas nekadėjas. Nuovargis.

Kaip manai, kodėl dažnai kūrybingiausi ir idėjų visad, rodos, daugiausiai turėję žmonės… Dirbdavo rytais? Kodėl ne vidury nakties, po visų ilgų darbų, kai akys merkiasi taip, kad nė izoliacinė juosta, kaip katinui Tomui, nepadeda?

via GIPHY

(Dievaži, tai mano vaikystės animacinis! 😀 )

Pervargimas yra blogai. Labai blogai tavo kūrybiškosioms smegenims. Ir tai jau turbūt seniausiai galėjai pastebėti.

|| Gerai, o dabar, kai žinome, kodėl idėjos kartais slepiasi… Kaip pereiti į kūrybos kupiną darbo rėžimą?

Pabandykime į tai atsakyti… 😉

Kaip pereiti į darbo rėžimą?

Arba kaip sukurti aplinką, tinkamą idėjoms gimti

Kai kalbame apie idėjas ir kūrybą, mums gali atrodyti, kad viso ko esmė yra mūsų kantrybė sėdėti ir susikaupus galvoti. Kad mūsų smegenys yra niekada nepailstančios ir niekada galių nepritrūkstančios gigantės, kurioms tereikia tik „perjungti rėžimą“ į kūrybinį.

Tačiau štai bėda: Nors mūsų smegenys išties niekada nesustoja galvoti ir kurti idėjų

…Tai, kas vyksta aplinkui mus, lygiai taip pat svarbu, kaip ir tai, kas vyksta mūsų galvų viduje.

Ir jeigu aplinka mums trukdo (bei niekaip nepadeda) pastebėti naujas galvon šaunančias idėjas… Tai yra prakeikta tragedija. Tiek, rodos, gerų minčių net neišvysta pasaulio. Ar dažnai net ir užrašytos kur nors ant popieriuko – jos nebūna įgyvendinamos.

Ir taip nutinka dėl kelių pagrindinių išorės veiksnių, kurie gali veikti mus, dirbant kūrybai nepritaikytoje aplinkoje… Šie veiksniai yra tokie:

  • Stresas, kuris gali pasireikšti už nugaros stovinčio viršininko ar kitame kambaryje bliaunančio vaiko pavidalu.
  • Nuovargis, kuris gali apimti mus dirbant vietose, kur per mažai gaivaus oro, pernelyg karšta ar nepatogu.
  • Mieguistumas dirbant vietose, kur pernelyg patogu atsilošti… Ir užmigti.
  • Pašaliniai dėmesio vagys, kurių netrūksta kai kuriuose darbuose, namuose ar kavinėse.
  • Triukšmas, dirbant blogojoje gręžiamos sienos pusėje.
  • Blogas apšvietimas, dirbant ten, kur šviesos trūksta arba yra per daug.
  • Ir žinau, kad kartojuosi, bet dar kartą pakartosiu stresą ir visus susierzinimą keliančius dalykus, kurie nuolat yra aplinkui mus. Nes darbui tinkamos erdvės principas yra patogi aplinka.

Taigi, kaip būtų galima sukurti geresnę aplinką kūrybai?

Į šį klausimą atsakyti kiek sudėtingiau. Ir taip yra dėl vienos paprastos, tikiu, tavo jau tikrai pastebėtos priežasties – kiekvieno žmogaus kūrybinis maksimumas pasiekiamas skirtingomis priemonėmis.

Arba paprasčiau tariant: Tai, kas veikia man, nebūtinai veiks Tau. Arba atvirkščiai. Ir jei kas sakys, kad turi sprendimą, kuris suveiks visiems – turi mano leidimą išvadinti tą žmogų kūrybiškais keiksmažodžiais. 😉

Taigi, vietoj to, kad duočiau kažkokį vieną, griežtą, receptą… Geriau apibendrinsiu bendras, moksliniais tyrimais ir patirtimi patikrintas, taisykles idėjų gimimui tinkamos aplinkos sukūrimui.

Geros kūrybinės aplinkos sudėtinės dalys

Taigi, žingsnis po žingsnio peržvelkime kelis pagrindinius aplinkos aspektus, į kuriuos turėtum atsižvelgti kuriant sau naują kūrybinę aplinką.

Kaip ir ankščiau – šios sudėtinės dalys nėra laužtos iš piršto ir yra paremtos visa krūva tyrimų. Tiesą sakant, prieš du metus visai nenoromis mokiausi universitete tokį dalyką abstrakčiu pavadinimu „Žmogaus sauga darbe“… Ir tame trumpame kurse buvo paminėta bent pusė šių darbo sudėtinių dalių. Nors net ne apie kūrybą kalbėta buvo!

Taigi, štai dalykai, į kuriuos tikrai labai rekomenduoju atkreipti dėmesį… 😉

Garsas. Ką rinktis: garsią muziką, nuolatinį murmesį ar absoliučią tylą?

Nežinau kaip tu, bet aš, kai dar mokiausi gimnazijoje, kiekvieną dieną girdėjau: „Ššš! Tylos pasakiau!“.

…Klasė tuomet nutildavo ir įsivyraudavo visiška tyla. Tik vieno dalyko, turbūt, tuomet nežinojo mano lietuvių kalbos, matematikos ir geografijos mokytojos…

Tyla yra blogai. Lygiai taip pat, kaip ir triukšmas.

Ir, tiesą sakant, geriausias garsas kūrybai ir bet kokiam darbui dirbti yra tylus šurmulys.

Štai, kaip tai veikia: vidutinio garso šurmulys šiek tiek pasunkina darbą mūsų smegenims (kuo tai gerai – suprasi vėlesnėje dalyje), o tai paskatina labiau abstraktų mąstymą ir kartu – kūrybiškumą. Arba kalbant paprasčiau – kai mums galvoti tampa šiek tiek sunkiau, bet ne per sunku – mes pradedame pastebėti naujas idėjas ir sprendimus.

Čikagos universitetas 2012-tais metais vykdė tyrimus, kurių metu ir nustatė, kad ties aukštu triukšmu (>85db) ir dirbant didelėje tyloje (<50db) tampa sunku galvoti. Pirmu atveju dėl to, kad tampa sunku susikaupti, o antru – dėl to, kad susikaupiame tiek, kad naujos idėjos praskrenda kiaurai pro ausis.

|| Taigi, ką rekomenduoji daryti, Danieliau?

Sprendimas būtų paprastas dviejų etapų kelias:

Etapas Alfa: Sukurk tylą.

Kadangi mūsų galutinis tikslas yra tylus šurmulys ir jokiu būdu ne triukšmas, lengviau yra surasti tylią aplinką ir tuomet ją… Šiek tiek sušvelninti.

Taigi, pirmas ėjimas ir yra: jei gyveni aplinkoje, kur triukšmas yra pastovus dalykas… Pabandyk jį pašalinti. Kažkaip.

Be abejo aš negaliu žinoti, kas būtent triukšmauja pas tave. Galbūt tai kaimynai, galbūt jų vaikai, galbūt jų šunys, galbūt… Na gerai, neįsijauskime į neapykantą kaimynams. Jie irgi žmonės. 😀

Visgi rask, kaip būtų galima tai pašalinti. O jei negalima – išvenk. Pavyzdžiui, aplinkui namus, kur gyvena mama, visi kaimynai augina vilkšunius, kurie niekada neužsičiaupia. Ir ta prasme – niekada. Ką ji padarė? Ogi perkėlė savo darbo vietą į kitą namo aukštą ir kampą, bo šunų gi visų neišnuodysi.

Panašiai esu padaręs ir aš. Turėjau kadaise baisiai garsiai burzgiantį seną kompiuterį. Jį iškeičiau į nešiojamą kompiuterį, kuris tylesnis už namie kartais iš kamino išlendančias ir praskrendančias bites.

Trumpai tariant: Jei gali padaryti tylą – padaryk ją.

O jei negali – pabandyk surast naują darbo vietą ten, kur šurmulys būtų sudedamoji jos dalis. Leisk, antrame etape duosiu kelis pavyzdžius… 😉

(Tęsinys rytoj.)

Temos: 365 Tekstai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!