Prašau kritikuok mane stipriau. Maldauju, aš noriu išmokti!

365 Tekstai, Laiškai

Dienos tikslas: 678 žodžiai. Parašyta: 679.

Jei skaitai šias raides, reiškia, kad aš esu gyvas. Čia ne testamentas. Tik mažas, mažas prašymas.

Kritikuok mane labiau.

Kritikuok ne todėl, kad būčiau mazochistas, dievinantis skausmą ir žeminimą, o dėl to, kad noriu būti geresnis.

Esu rašytojas, rašau tekstus. Tada parašau kokią knygą ir sakau: „Imki ją ir skaityki, o prieš skaitydamas užmokėki 7,5 euro ir gauki dar papildomo gėrio tik šiandien!“. Aš taip uždirbu pinigus.

Kartais sulaukiu laiškų: „Danieliau, man tavo tekstai visai įdomūs, bet radau va klaidų <<Čia įterpk klaidas ir argumentus>>, bet atsiprašau – aš neišmanau, gal jums šios kritikos nereikėjo, todėl dar kartą labai atsiprašau.“.

Arba tokių: „Gerbemas Debilila, ne Debesila, esu labai rimtas psichologas ir matau ,kadesate neurotikas kurem buvo trama mokikloje <<Čia įterpk dar k… malimo>> ir če klaidos specialiai aš jus į teisma padosiu debyle tū.“.

Tada atsakinėdamas į šiuos laiškus jaučiuosi, lyg būčiau prievartautojas.
Nes ne tik sakau „Ačiū“, bet ir tikinu, kad taip – man kritikos tik ir tereikėjo!

O taip jaustis nenoriu.

Kodėl taip sunku išsakyti kritiką?

…Galbūt todėl, kad savimylos mormonai, kartojantys „Jei nepatinka, tai ir nežiūrėk“ arba „Tu ką, turi problemų? Aš tave dabar į teismą paduosiu“, įtikino, jog geriau sau patylėti?

…Galbūt todėl, kad nesinori būti tuo „Skleidžiančiu negatyvą“ ir geriau amerikoniškai pritariamai linksėti, o nematant – delnu susiimti galvą ir atsidūsti?

…Galbūt todėl, kad nesinori nieko sakyti, „Nes nieko aš neišmanau“ bei tylėti, net nekeliant abejones sukėlusių klausimų?

Aš nežinau. Galbūt yra ir kitų priežasčių, kodėl nužudome savo vidini kritiką.

Tačiau jo mes visai neturėtume žudyti.

Mes jį turėtume ištraukti ir juo pasinaudoti. Kartais kritikas trukdo kurti patiems, tačiau kitais kartais – tai priemonė, skirianti Mokslininkus nuo Studentų.

Mokslininkai nėra žmonės, išmanantys tai, ką daro. Ne. Jei išmanytų – tai kokio velnio daryti eksperimentus ir kelti hipotezes?

Studentai – tyliai sėdi, maumoja informaciją ir iš to maumojimo pasilieka tik „Tai šiandien pas tave geriam? Davai!“. O koks tavo vidinis žmogutis?

Prašau, netylėk.

Panašiai kaip ir sekso metu – sakyk man, jei tau patinka, kai judu kitaip. Aš gal ir galiu matyti tavo pasišiaušiančius plaukelius ar „Like“ paspaudimus, bet negaliu žinoti, ką išties jauti.

Rašyti dažniau? Rečiau? Ilgiau? Trumpiau? Tau patinka citatos ar gal…

Ne, pasakymas „Man viskas gerai, tu tiesiog kurk“ nėra geras.

Nes tai reiškia, kad tau paprasčiausiai nusispjaut. Tau nusispjaut, kas dėl tavęs daroma ar kokius straipsnius bei mokymus Tas bičiukas kuria.

Gerai, aš galiu atsipalaiduoti. Suprantu – nereikia būti tuo įkyriu mulkiu, gadinančiu Akimirką savo klausimais.

Bet kartais… Juk norisi išgirsti, ką jauti!

Andriui Mamontovui irgi patiktų tavo kritika.

Šis legendinis muzikos autorius dar vis gyvas. Šiuo metu, berods, keliauja po Azijos šalis ir mirti nesiruošia.

Ar manai, kad jis dabar taip gerai moka kurti muziką, kad jam tereikia tik kartoti „Mes visi mylim Lietuvą“ penki tūkstantąjį kartą? Ar manai, kad jam to norisi?

Vienas baisiausių kūrėjų prakeiksmų yra tapti savo šlovės įkaitu. Kai sukuri tokį darbą, kad… Tiesiog visi sako, kad nori dar daugiau tokio paties!

Tu duodi tą patį. Tau tada sako „Ei, nu bet tai jau buvo, tai nuobodu“. Ir tuomet tyliai verki, nes kam gi dirbai?

Kritikuok, prašau.

Kitą kartą, kai perskaitysi knygą – parašyk autoriui, ką apie ją manai. Ne, ne Danieliui, turiu omenyje apskritai bet kokiam autoriui. Jei nedrąsu rašyti pasaulinio lygio autoriams – rašyk Lietuvos autoriams.

Kitą kartą, kai išgirsi gyvai atliekamą dainą – irgi parašyk autoriams. Ar peržiūrėjęs TV laidą „Valanda su Rūta“, ar…

1) Pasakyk „Labas“;
2) Pasakyk, kas patiko;
3) Pasakyk, kas nepatiko;
4) Pasakyk, kas patiko (nepamiršk kepti komplimentų sumuštinio);
5) Pasakyk „Ačiū“ ir „Iki kito karto“.

Pasidalink savo požiūriu. Geru, blogu, durnu ar…

Net jei esi psichotropinių medžiagų privartojęs „Psichologas“, grasinantis teismais – pirmyn. Gal teismais tik negrasink ir šiaip elkis kaip žmogus. Bet pirmyn.

Be tavo žodžių mes nežinosime, ar tau tai, ką kuriame, sukėlėme kokius nors jausmus.

Orgazmą gali imituoti, tačiau nuoširdžiai padėdamas tikrai labiau pagelbėsi sau ir sutiktiems autoriams. Nereikia meluoti, tiesiog kritikuok.

Ir mes žinosime, kaip galėtume tau dar labiau atsidėkoti. Žinosime, kaip patys galime tapti dar geresniais.

Pabaigai, turiu šiek tiek kritikos tau: Kodėl taip dažnai nutyli, ką nori pasakyti? Kas tu – mikrobangų krosnelė? Tu gali kalbėti ir turi gi smegenis galvoje. Pasinaudok savimi ir nesijaudink, juk jau ne Rusijoje gyvename! :’)

Nieko neišmanantis,
Danielius

Temos: 365 Tekstai, Laiškai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!