[Meilės laiškas] Klausimai, kurių negaliu tavęs neklausti

365 Tekstai, Laiškai

Dienos tikslas: 183 žodžiai. Parašyta: 1026Foto autr.: Vi Kontrimaitė

Kitu momentu mylėjau kitą merginą. Tokią Ivetą, juvelyrikos meistrę iš Tilžės miestelio. Jai skiriu šį laišką, prisimenant dienas bei naktis, kurias praleidau jos laukdamas.

Beje: Šį laišką rašiau visą dieną skirtingose Kauno vietose. Kaskart keičiau savo rašymo poziciją pagal tai, kokiose sėdėjau anuomet.

Ir perskaityk visą laišką iki galo – jis specialiai parašytas taip keistai. 🙂

* * * * * * * * *

~ Apkabinu.

~ Parašyta du tūkstančiai penkioliktais mūsų Viešpaties Kristaus metais, aštuntą metų mėnesį, dvidešimtą mėnesio dieną. Jaunaties laikotarpyje. Žiogų metais, ketvirtame jų gyvenimo dešimtmetyje.

~ Čia buvo diena iš Danieliaus dienų.

* * *

Tu turbūt tai pavadintum jaukuma. Ak taip. Knygos. Kava. Šilta pagalvė-užklotas, šaltas lauko oras, muzika ir kompiuteris.

Bet apie ką aš?

Pavyzdžiui, kartą vienos baristos klausiau, kokia jos pati mėgstamiausia knyga ir ji nustebino mane su Ernesto Marijos Remarko „Juoduoju obelisku“. Paprašius kavos pagal atsakymą, ji man pagamino paprastos juodos kavos.

…Žinojai, kad aš, eidamas į kavines, neužsisakinėju kavos įprastu būdu, o klausiu baristų kokio keisto klausimo ir pasakau, kad padarytų kavą pagal tai, kaip atsakymas asocijuojasi su kava?

Na, gal tai mažiau istorija, o daugiau klausimų rinkinys, kad tokie kaip aš gautų dar daugiau idėjų, ko būtų galima paklausti.

Per šias Kalėdas iš draugės gavau knygą, rodos, pavadintą „Audringa naktis“ ar kažkaip panašiai. Tai istorija apie mažą mergaitę ir jos šunį (bet labiau apie mergaitę), kuri uždavinėja begaaaalyyyyyybęęęęęę klausimų. Apie save. Apie pasaulį. Apie savo šunį. Apie viską.

(Ir taip, suprantu, tai dar vienas klausimas prie visos klausimų krūvos. 😀 )

Bet oi. Atleisk. Ar aš per daug klausinėju?

O ko iš gyvenimo nori tu? Ar tavo norai dideli? O gal tenori tik ramybės?

Antrais atvejais aš šiek tiek pasikankinu, tačiau po to vėl tampu patenkintas.

Pirmais atvejais aš puolu daryti kažką visiškai naujo ir netikėto. Dažnai ir nebaigiu, ir palieku nežinau kokiam laikui.

Tokiomis akimirkomis dažniausiai aš užsinoriu arba padaryti kažką beprotiško ir patenkinti savo poreikį daryti kažką o-dieve-kaip-fainai-reik-pašėrintifeisbuke-ir-gauti-dėmesio, arba nurimti ir susitaikyti su tuo, ką turiu.

Spėju, kad žinai tą jausmą, kai atrodo, kad viskas, ką darai, yra per mažai ir galima iš savęs išspausti daugiau, tiesa?

Šiandien buvo gera diena. Tik galbūt kiek lėta. Straipsnį dar tik dabar baiginėju (ar baiginėjau prieš vėl tau rašant šį laišką), „Gūsis“ juda labai pamažu, o aš ir vėl jaučiuosi, lyg pasiekčiau ir daryčiau per mažai.

Pro atvirą balkoną dvelkia šaltas vakaro, ar gal jau beveik nakties oras, ir raižo mano pėdas. Nugara, atremta į pagalvę-užklotą ir sieną už jos-jo, dar visai šilta.

Jau vakaras. Vėl spotyfajus. Tačiau dabar namai.

Labas ir vėl!

* * *

~ Pirmame aukšte kažkokia mergaitė (o gal berniukas? Sunku suprasti, bet skirtumas mažas) tempia savo tėtį už rankos ir kartoja „Tėti, eime“. Tai žavu. Ir malonu stebėti. ~

Na, bet aš išsiplėčiau. Keliauju rašyti straipsnio. Ir iki kito karto!

Ateityje man reikės dėl to paklausti savo žinomų vyresniųjų guru. Ir susižinoti, kaip jų gyvenimai pasikeitė. Ar nepasikeitė. Sustojo ar nesustojo? Nuslūgo ar prisipildė? Sutvirtėjo ar išsiplėtė? Pasidarė ekstremalesni ar saugesni?

Aš nežinau. Man įdomu išgirsti tavo mintis. O ką manai tu?

O gal tas nuobodulys net nėra blogai, nes po kurio laiko gyvenimas natūraliai sustoja ir nebelieka jėgų daryti kažką naujo, išbandyti save ir kitus, mokytis, augti ir kurti?

Kaži ar aš toks tapsiu, kai sukursiu šeimą? O gal viskas bus kitaip ir daug geriau?

…Ir kaip keista: Štai, kažkodėl man „šeimyniška“ mintyse nuskambėjo kaip „nuobodu“. Gal dėl to, kad tėvai susituokę ir pasauliui sukūrę du naujus mišinius-vaikus nusėdo ir pradėjo gyventi gana nuobodžiai?

Man labai keista tau rašyti štai tokį… Paprastą laišką. Tikiuosi jis tau nėra pernelyg nuobodus? Pernelyg, kaip čia pavadint, šeimyniškas ir nuobodus?

O aš tuomet eisiu toliau rašyti savo straipsnio, kol mano šlapimo pūslė neišlaikys (ar man trūks kantrybė) ir, susikrovęs daiktus, keliausiu iki universiteto bibliotekos bei namų.

Pagalvok, pasvajok.

Ar šiandien leidai sau akimirką pasvajoti?

Moksliniai tyrimai rodo – svajojimas ir tinginiavimas ne tik skatina kūrybiškumą, suteikia jėgų, pailsina kūną bei protą, bet ir kartu (ar gal dėl to) prailgina gyvenimą.

Na, o ką jauti tu? Ką galvoji? Ką svajoji?

Malonu. Bet tai gerai.

Jaučiuosi besikartojantis.

Bet man tai malonu. Jaučiuosi gerai. Pianino muzika, sklindanti iš mano ausinukų, ramina ir aš jaučiuosi gerai. Maloniai. Kartais nežinau, kodėl gilinuosi į tokius dalykus. Na, ar bent dabar nežinau. Šią akimirką.

~ Pauzė. „Shadows Fall“ by Random Forest. ~

Pirmame aukšte sėdinčiai bibliotekos darbuotojai jos kolega pina kasą. Būsima kasotoji atrodo laiminga.

~ Šypteli ~

Ką? Kodėl?

O gal nieko niekada neimti?

Gal geriau negalvoti? Imti viską iš eilės?

Kodėl aš išvis apie tai galvoju?

Kodėl?

Ką aš renkuosi?

Šiandien (ar pastarąsias 10 minučių rašant šį laišką) šis klausimas kabo mano galvoje. Nesisuka, nesikabina, bet tik kabo. Fone. Kaip to vaikino akys kitoje bibliotekos pusėje – išlindusios iš už sienelės, į mane nežiūrinčios, tačiau esančios. Fone.

Kokius žmones? Kokius daiktus? Kokias veiklas? Kokias sėdėjimo ir Danieliaus laiškų skaitymo pozas? Kokias knygas? Kokio kvapo tualetinį popierių? Kokios spalvos dantų šepetuką? Kokias mintis apie merginas, praeinančias pro tave bibliotekoje ir besinešančias kažką panašaus į makaronus Iki/Maksimos plastikiniame salotų indelyje?

Ką tu renkiesi?

Kodėl mes renkamės tai, ką renkamės? Ką mes renkamės? Ką renkiesi tu? Ką aš?

Šiandien norėčiau pakalbėti apie pasirinkimus.

Tai aš. Esu. Šią akimirką.

* * *

Galbūt man derėtų piešti istoriją apie kačiukus? Ir kaip jie išties yra ketvirtoji save suvokianti rūšis žemėje, intelektu lenkianti žmones?

Beje, šiandien vėl atsiverčiau kitą savo mėgstamą komiksą. Ir štai, ką išmetė paspaudus „random“: Pamoką, kaip piešti kačiukus.

Važiuodamas link bibliotekos pagalvojau, kad visai gal norėčiau pabandyti piešti. Web komiksą. Kokį tai su istorija apie magiją, jausmus, baimes, psichologiją ir/ar panašiai. Kaip tame komikse, kurį tau minėjau, bet tiksliai nepasakiau.

Beje, man patiko. Bet tai, turbūt, akivaizdu.

Šiandien keista diena. Vangi. Nors šiandien ir ketvirtadienis, tačiau tai turbūt todėl, kad atsikėliau tik po devynių – vakar gi su tavimi iki pusės dviejų plepėjau. C:

Biblioteka, 14:02, spotyfajus groja „Shimmer“ by Tracey Chattawa ir man tai labai patinka. Šiandien šilta diena, taigi aš su šortais, o ant kairės rankos smaližiaus – žiedas. Žiedas todėl, kad senai kokį tai nešiojau ant rankos. Pasigedau.

~ Kitą dieną ~

* * *

~ Čia buvo trys pastraipos. Jos ištrintos. Neprisimenu kodėl. ~

Šią akimirką sėdžiu ant jau paklotos lovos. Pro balkono duris sklinda jaukiai šaltas rytinis oras, kompiuterio kolonėlės groja Spotyfajų su Timeless Rytiniais Ritmais, o pilve maloni tuštuma. Dar gi nepusryčiavau.

Tai sakai, kad tau geriau skaityti laiškus nuo pabaigos, tiesa? Še tau! 😉

Besišypsantis,
Danielius

Temos: 365 Tekstai, Laiškai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!