Tampant rašytojais 002; Kaip aš parašiau 100 puslapių knygą per 7 dienas

Straipsniai

Vieni žmonės visą gyvenimą trokšta parašyti knygą ir jos neparašo. Kiti netyčiom savo guru prisižada tai padaryti ir parašo knygą per septynias dienas.

Knygą parašė ir šį karta kalbinama Viktorija Grumblytė, 21-metė tampanti rašytoja.

Per užpraeitų metų Kalėdas prisižadėjusi parašyti savąją knygą ji ėmė ir tai padarė. Ir nors knyga neišėjo labai kokybiška (ar gražiai parašyta), bet knyga – atsirado.

Paklausykime Viktorijos, kaip ji tai padarė!

Labas, Viktorija! Penkiais arba mažiau sakinių – kas tu?

Esu Viktorija Grumblytė. 21 metų, kūrybinių industrijų studentė. Užkrėsta noro augti, ne tik pati sau bet ir kartu su kitais, sukurusi puslapį Miss Victory bei Eudaimond (kurį įkūrėme kartu su draugu. Daugiau vieno tikslo vedinų žmonių — didesnė jėga!). Taip pat organizuoju renginius. Man patinka nuolatos sužinoti ką nors naujo, išbandyti save ir būti tarp žmonių, tobulėti drauge.

Mane dažnai sužavi įdomios asmenybės. Jie praplečia akiratį, ragina veikti ir savo energija taip užkrečia, kad vėliau pati veikiu dvigubu greičiu bei galiu perduoti kitiems susikaupusį entuziazmą.

Ar dažnai sau keli iššūkius? Kur dešimtbalėje skalėje nuo bailaus Nuobodylos iki superherojaus Betmeno padėtum save?

Iššūkius keliuosi nuolat. Dešimtbalėje skalėje save įvertinčiau tarp 7-8. Nesu Betmenas, dar labai daug turiu, ką išmokti, tačiau nemiegu. Stengiuosi nuolatos tobulėti, o tai vis skatina mesti sau iššūkį ir plėsti savo ribas.

Žinoma, kartais nusprendžiu, ko nors imtis, dar nespėjusi išsigąsti ir tuomet, kai iš tiesų tenka veikti sąmonė pasipiktina savo įprastiniu: „Apie ką tu galvojai?!”, bet įveikusi iššūkius niekada nesigailiu ir su kiekvienu kartu jų imtis bei juos įveikti darosi vis paprasčiau.

O kokio iššūkio ėmeisi šį kartą ir kodėl jį pasrinkai?

Ėmiausi iššūkio parašyti ne mažiau kaip 100 puslapių knygą per 7 dienas. Arba kitaip – per savaitę kasdien parašyti po knygos skyrių, kurio apimtis būtų ne mažesnė, nei 14-15 psl.

Ilgą laiką galvojau apie knygos rašymą ir tiesiog atėjo tam laikas – reikėjo tik postūmio.

Prieš žiemos šventes, vienam iš mano tuometinių autoritetų paklausus, kada pagaliau parašysiu knygą, daviau sau tikrą spyrį ir pasakiau, kad iki naujųjų. Taigi, man neliko nieko kito, kaip tik laikytis savo žodžio.

Apskritai, kaip sekėsi siekti savo tikslo?

Jau antrąją dieną iškilo klausimas, kodėl save taip kankinu. Laimei, prisiminiau tikslą ir judėjau į priekį. Ir neidavau miegoti, kol nebaigdavau rašyti skyriaus.

Tą savaitę prasidėjo žiemos šventės, tad negalėjau visos dienos ar vakaro skirti rašymui. Ne kartą teko užsisėdėti prie knygos iki pat ryto, bet niekad neidavau miegoti neįgyvendinus to, ką užsibrėžiau. Naujųjų išvakarėse baigiau paskutinio skyriaus taisymus ir išlėkiau sutikinėti 2014-ųjų.

Tačiau kas labiausiai trukdė tavo kelyje? Ką darei, kai buvo sunkiausia?

Labiausiai trukdė noras viską padaryti tobulai (juk iš pirmo karto dažniausiai taip nepavyksta). Pradedu daryti, matau, kad pavyksta ne taip, kaip tikėjausi ir norisi sustoti.

Taigi tuomet giliai įkvėpdavau ir leisdavau mintims praeiti. Po to, prisimindavau, kodėl mečiau sau iššūkį ir kaip jausiuosi, jei pasiduosiu. Ir nepradėjusi ieškoti pasiteisinimų, tęsdavau pradėtą darbą. Tik tiek.

Kaip jauteisi pabaigusi iššūkį? Ar pasiekei, ko pradžioje tikėjaisi?

Pasiekus tikslą atrodė, kad kažkokia našta nukrito nuo pečių. Pirmas jausmas – lengva euforija nuo supratimo, kad pavyko!

Pradinius lūkesčius pavyko pasiekti tik dalinai. Parašyti ne mažiau kaip 100 puslapių knygą pavyko, tačiau pačios knygos kokybė nebuvo tokia, kokios norėjau. Vis dėlto, jei nebūčiau parašiusi tų 100 puslapių ir nebūčiau gavusi atgalinio ryšio, nežinočiau, ties kuo turiu dar padirbėti. Atėjo suvokimas, kad klydimas iš tiesų yra jėga! Jis artina prie tikslo, nes klysdama (šiuo atveju be jokių ypatingų mokslų ar pasiruošimų tiesiog sėdusi ir pradėjusi rašyti knygą) išmokau daug daugiau nei viską darydama ar stengdamasi daryti tobulai.

Galiausiai džiaugiuosi, kad mečiau sau iššūkį ir nesustojau kelyje link tikslo.

Ką naujo išmokai savo iššūkio metu?

Sužinojau nemažai dalykų apie save, pavyzdžiui, kad laikausi duoto žodžio ar galiu spėti net į trumpiausius terminus.

Taip pat supratau, kad nereikia laukti, kol ateis įkvėpimas darbui – tiesiog reikia pradėti dirbti.

Besirūpinant kiekybe svarbu nepamiršti kokybės. Priešingu atveju įgyvendinsi iššūkį, bet tikslo gali nepasiekti. Jei ieškai ne pasiteisinimų, o sprendimo, visuomet jį randi. Jei moki laikytis duoto žodžio – ne tik kitam, bet ir sau – gali įgyvendinti viską, ko užsibrėžei.

Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų pakartoti arba pralenkti tavo nuotykį?

Patarčiau rūpintis savo atlikto darbo kokybe, nebijoti įgyvendinus iššūkį skirti laiko pataisymams, pasinaudoti Brian Tracy  patarimu „suvalgyti savo varlę“ t. y., užsibrėžtą dienos tikslą ar užduotį atlikti pirmiausia.

Kuo ilgiau atdidėliojame, tuo sunkiau pradėti.

Taip pat, padalinti savo iššūkį į kelias lygias dalis (knygos atveju – puslapius) ir kasdien pasiekti po mažą tikslą, kuris galiausiai atves prie iššūkio įgyvendinimo. 🙂

Taaaaiii… Kokio iššūkio imsies dabar? Ar jau turi idėjų arba slaptų troškimų?

Jau ėmiausi, vėl rašau. Pasimokiau iš savo pirmosios patirties, dabar stengsiuosi tikslą įgyvendinti iki galo – t. y., nepraleisiu pro akis kokybės, skirsiu daugiau laiko taisymams.

O jei pasirodys, kad dar neišmokau, ko reikia, kad pavyktų taip, kaip tikėjausi, mokysiuosi ir bandysiu vėl. 🙂

Ačiū labai, Viktorija!

Ką šiandien išmokau, tai, kad jei tikrai nori parašyti knygą (ar padaryti kokią kitokią kūrybos svajonę), tai laiko apribojimas tikrai į naudą.

Panašiai turbūt kaip ir NaNoWriMo naudingas, kur lapkričio mėnesį visame pasaulyje (ir Lietuvoje) norintys tapti rašytojais rašo 50-ties tūkstančių žodžių romanus per 30 dienų. Ir didelė dalis parašo.

Galbūt rašyti, pasistengę galime kiekvienas? Juk tai visgi tik minčių dėstymas – tas pats, kas kalbėjimas ar galvojimas. Ar ne?

Pradėkime rašyti kartu?

Jei norisi pakartoti Viktorijos iššūkį ir irgi pradėti rašyti, tada galiu jums rekomenduoti:

  1. NaNoWriMo renginį (jei nori parašyti ilgesnę istoriją) ir jo Lietuvos bendruomenę.
  2. Šefo Danieliaus pasakojimą apie jo iššūkį su rašymu. Tiesa, jis ir dabar tokius iššūkius kartoja – nežinau kodėl to nepaminėjo.
  3. Ir Danieliaus pasakojimą, kaip jis pats dalyvavo Nanowrimo.

…Ir jei žinote ką daugiau galėčiau įtraukti į šį rekomendacijų sąrašą, norintiems tapti rašytojais – sakykite. Pridėsiu.

Kaip visada, laukiu jūsų komentarų ir pasidalinimų! Ačiū!

Viktoriją kalbinęs,
Paršelis Antanas

 

Temos: Straipsniai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!