Už ką esu dėkingas savo buvusioms merginoms (kurias pirma mylėjau, o dabar gerbiu)

365 Tekstai, Laiškai

Dienos tikslas: 454 žodžiai. Parašyta: 637.

Turiu prisipažinti. Aš sergu. Nežinau ar tai pagydoma liga. Ir ją pasigavau jau iš paskutinės savo meilės.

Tai bjauri liga. Kiti sako, kad manęs nepuošia.

Tačiau kartu ir nežinau, ar noriu ją gydyti. Kaip tik – norisi atsikeršyti pasauliui ir paskleisti ją plačiau! Mylėti(s su) pasaulį(u) be prezervatyvo ir, cha, chaaaaaa!

Kaip pasigavau šią ligą?

Mano pirmoji meilė buvo raudonplaukė, pavertusi mane narkomanu.

Ją sutikau ties kampu, kur Laisvės alėja susikerta su Savanorių prospektu. Prie pastato, kurio vienoje pusėje – Kauno apygardos teismas, o kitoje – kibinų restoranas.

Tuomet buvau nedrąsus vaikis. Dienas leidęs su video žaidimais, aš pirmą kartą su raudonplauke pasisveikinau facebooke – po draugo įrašu apie kažkokį 2011-tų metų interneto mėmą.

Ši raudonplaukė buvo mano pirmoji meilė.

Ir per ją supratau, kad mylėti(s) yra stiprus narkotikas. Toks stiprus, kad net po išsiskyrimo praėjus keturiems mėnesiams norėsis tuoj pat grįžti ir gauti dar vieną dozę šio gėrio.

Mano antroji meilė buvo didžiakrūtė, pavertusi mane teatrofilu.

Ją taipogi sutikau Laisvės alėjoje. Tik šį kartą – prie Romo Kalantos atminimo paminklo, priešais Kauno savivaldybės pastatą ir Kauno muzikinį teatrą.

Tuomet vis dar buvau nedrąsus vaikis. Tačiau dienas leidęs ne su video žaidimais, o pažinčių portalais ir seminarais, kaip per kuo mažiau minučių pakabinti kuo daugiau mergų. Norintis būti mergišiumi.

Ši didžiakrūtė buvo mano antroji meilė.

Ir per ją supratau, kad teatras, menas ir kultūra nėra tokie tolimi, kaip gali atrodyti buvusiam video žaidimų maniakui ir vis dar esamam interneto mėmų ekspertui. Ji išmokė mane, kad teatras yra gyvenimas ir gyvenimas yra teatras.

…O mūsų pažintys gali kisti, kaip kinta veikėjai spektakliuose. Po 2-jų ar 3-jų mėnesių, išsiskyrus, mūsų vaidmenys pasikeitė ir tapome gerais draugais.

Mano trečioji meilė buvo berniukiška, pavertusi mane keliautoju.

Ją sutikau Varėnos rajone tekančioje Ūlos upėje. Tuomet plaukiau su draugų kompanija šia upe, o berniukiška blondinė įlipo į maniškę baidarę.

Tuomet buvau jau drąsesnis vaikis. Buvau visai patenkintas gyvenimu, pradėjęs rašyti, pradedantis suprasti, kad merginų kabinimas panašus į sliekų auginimą – čia nereikia stengtis, čia tereikia leisti merginoms (ir sliekams) būti merginomis (arba sliekais).

Ši plonutė, mažytė, juokinga vaikiščia buvo mano trečioji meilė.

Ir per ją supratau, kad keliauti, eksperimentuoti, susipažinti su mergina, gyvenančia Varėnoje (kai pats gyveni Kaune), ar atsitiktinai išvykti į Turkiją – tai smagaus gyvenimo dalys. Per ją supratau, kad aš galiu patirti tiek daug nuostabių nuotykių ne tik interneto forumuose ir ant feisbuko sienų!

…O taip pat – kad kartais mes kalbamės paprasčiausiai skirtingomis meilės kalbomis.

Mano šeštoji meilė buvo nepriklausoma, pavertusi mane laimingu.

Ją sutikau Kauno geležinkelio stotyje. Ji atvažiavo viduryje nakties iš Vilniaus – tam, kad susitiktų su manimi ir galėtume visą naktį klausytis elektroninės muzikos, pokštauti apie karves ir žymiojo Danieliaus gyvenimą, žiūrėti animacinius filmukus ir valgyti saldų šokoladą.

Tuomet jau buvau beveik savimi. Tiesą sakant – tai įvyko dar visai neseniai. Buvau pradėjęs suprasti, kad gyvenimas yra gyvenimas ir tereikia atsipalaiduoti: pinigai, pasiekimai – visa tai ateina net ir nesistengiant.

Ši dreduota, auskaruota, plačių akių moteris buvo mano šeštoji.

Ir per ją supratau, kad galima džiaugtis net mažiausiais dalykais. Kad gyvenimas yra ilgiausia patirtis, kurią apturėsime, todėl juk galime ir atsipalaiduoti bei paprasčiausiai pažaisti – žiūrėti keistus filmus, eiti į trankius klubus, gerti kavą vidury nakties ar netaupyti laiko, leidžiamo su svarbiais žmonėmis.

Aš sergu.

Susirgau liga, kuri gimė manyje jau beveik prieš 6-erius metus – 2011-tų metų pavasario pabaigoje. Kuri vystėsi ir tūnojo manyje.

Kol gimė hiperpozityvumu, kuriuo kiti nesupranta.

Kodėl turėčiau liūdėti, kai nutinka kažkas blogo?
Iš to juk galima mokytis.

Ir galima džiaugtis, prisimenant tuos nuostabius nuotykius, kuriuos patyriau.
Prisimenant kelionę, kurią gali nukeliauti ir tu.

Tik ar leisi save susargdinti?

Ar pradėsi pažintį, kuri tave nuves nežinion?

Ar pastebėsi, kad pozityvumo virusas jau galbūt apsigyveno ir tavo viduriuose?
…Ir kad tau tereikia pažvelgti į gyvenimą lyg į nuotykį bei juo pasidžiaugti?

Kiek tau metų? 17? 27? 57?

Klausiu todėl, kad tai visiškai nesvarbu. Nesvarbu. Pasidžiauk dalykais, kurie įvyko. Ir pasitikėk manimi – jie vėl įvyks. Tik geriau.

Sergantis,
Danielius

Temos: 365 Tekstai, Laiškai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!