Meilės laiškas: Dvigubas iš bibliotekos.

365 Tekstai, Laiškai

Dienos tikslas: 516 žodžiai. Parašyta: 522.

[cenzūruota],

O berniokiška mergiote, kuri man taip greitai tapai tokia brangi. Atsakyk man.

Danielius, rašydamas šį tekstą kompiuteriu, sėdi bibliotekoje. Jis užsikėlęs kairę koją ant dešinės, šiek tiek krūtine palinkęs priekin ir įsikišęs mažus juodus ausinukus į ausų kriaukleles. Jis rašo taip, kaip jam įprasta – abiejų rankų rodomaisiais pirštais. Tuo pat metu jis šiek tiek linguoja į minimalistinės elektroninės muzikos ritmą.

Kas tave labiausiai žavi?

Čia jis padaro pauzę, galvodamas, ką rašyti toliau.

Kas tau labiausiai patinka? Ką labiausiai mėgsti pamatyti kaskart įsijungusi savo kompiuterį, veidasienę, el. laiškų paštą ar atvėrusi sraigių pašto dėžutę?

Čia Danielius užsimerkia, klausydamas muzikos. Taip pat jis įsivaizduoja [cenzūruota] jos kambaryje – prišniaukštame, tačiau kūrybiškame – sėdinčią ant lovos lotoso poza ir atveriančią savo kompiuterio ekraną. Sugroja Windows OS melodija. Lia-lia-lia-Liaa-Liaa.

Aš noriu tai žinoti. Kad galėčiau būti neoriginalus ir duoti to tau tiek, kiek galėsiu. …Ir kad žinočiau, ko tikiesi, jei sugalvočiau kažką naujo.

Danielius žvilgteli į kitoje stalo pusėje sėdinčią merginą. Ji verčia gigantišką, teksto pripildytą knygą ir atrodo, kad jos galvoje tuo metu kartojasi žodžiai „Au-Mai-Gad, aš nieko čia nesuprantu!“. Danielius šypteli ir vėl atsigręžia į saviškį tekstą.

Tu jau turbūt žinai, kas patinka man. Turbūt numanai, ką mėgstu išvysti, kai pamatau naują pranešimą, jog atėjo žinutė nuo tavęs. Aš juk matau – kartais klausaisi, ką sakau. Kartais pro tavo vieną ausį įeina ir pro kitą išeina, bet kitais kartais – pasilieka.

Danielius akimirką sustoja, atsikvepia, kvailai nusišypso ir šiek tiek prisimerkia. Kas geriau pažįsta Danielių, tas žino – tai jo išraiška, kai jam kažkas labai labai patinka. Nesvarbu, ar tai būtų pasakyti žodžiai, nupirktas gardus keksiukas ar draugiškas suvartymas.

Tačiau ką mėgsti tu?

Čia jo išraiška šiek tiek pasikeičia ir surimtėja. Jis pradeda apžiūrinėti aplinkui sėdinčius žmones ir galvoja, ką rašyti toliau. Jo galvoje lėtai sukasi mintys.

Nežinau kodėl, net pats nesuprantu to priežasties, tačiau man norisi padaryti tave laiminga. Noriu matyti tavo šypseną. Arba jos nematyti, nes ją slepi po drabužiais, žaislais ar katėmis, tačiau žinoti, kad ji vis tiek yra.

…Nors pats kartais, pripažinsiu, nesijaučiu laimingas. Ypač paskutinę savaitę, gal dėl mano nuovargio ar dar ko, man vis atrodydavo, kad visai nenori su manimi bendrauti. Tavo žinutės, atrodė, sutrumpėjo, o tu, rodos, ne taip stengeisi iššifruoti manąsias… O ir pati pradėjai jaudintis, kodėl pykstu ar liūdžiu.

…Tarytum kažkaip žinotum, ką jaučiu.

Čia Danielius šypteli. Pakeičia pozą. Dabar jau nusiavęs batus pakiša kairę koją po dešiniąja, taip pusiau atsisėsdamas lotosu. Po akimirkos svajonių jis vėl pradeda švelniai linguoti muzikos ritmu, o pradžioje buvusi šypsena grįžta į jo veidą.

Ir aš atsiprašau. Kad pykau. Kad pykstu. Žinau, kad tau tai nepatinka. Bet suprask – pykstu gi ne ant tavęs, o tik ant savo vilčių. O toks pyktis… Na, man turbūt kaip ir visas pyktis… Jis dingsta greitai, kaip ir atsiradęs, vos tik pamatau, kad visgi pirmiau neklydau.

Jis sustoja ir nusižiovauja. Lengvai pasirąžęs ir šiek tiek pagalvojęs grįžta prie laiško.

Bet štai. Jei ignoruosim tai ir grįšim prie pradžios: kas iš viso to, ką tau sakiau ir net galėčiau sakyti, labiausiai patinka? Ką išgirdus iš manęs ištirptum, kaip kartais tirpstu aš?

Danielius vėl nusišypso savo „man labai patinka“ šypsenėle, galbūt prisiminęs kažką, ką [cenzūruota] padarė praeityje. Galbūt prisiminęs skanų keksiuką.

Danielius

Temos: 365 Tekstai, Laiškai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!