Autorius: Debesyla

Dar idėjų iš mano produktyvumo užrašinės (Kas padeda kurti?)

Dienos tikslas: 947 žodžiai. Parašyta: 660. Tęsiu savo užrašinių perrašinėjimą. Nenoriu, jog šios idėjos liktų popieriuje – noriu, kad jos kvėpuotų ir būtų naudingos tau. (O, taip pat, kad idėjų badas padėtų man atrasti naujas mintis.) Martynas Jocius, „Dėmesio virsmai“: Meditacijos. Neurologai, tyrinėjantys žmogaus smegenų veiklą, yra išmatavę, jog elektriniai impulsai neuroniniuose tinkluose turi kintamą dažnį, nuo kurio priklauso sąmonės būsenos ir mąstymo pobūdis. Mums šie dažniai labai pravers. Visą elektrinių impulsų amplitudę mokslininkai padalijo į penkias sritis: Gama dažnį (35-130 Hz), kuris paprastai pasiekiamas retai, įžvalgų akimirkomis. Beta dažnį (14-35 Hz), kuris yra natūrali proto būsena dienos metu, kai dirbame ir rūpinamės įvairiais klausimais. Alfa dažnį (8-14 Hz), kuris pasiekiamas atsipalaidavus, ilsintis, jaučiantis ramiai arba negiliai medituojant. Teta dažnį (4-8 Hz), kuriuo smegenys virpa sapnuojant miego metu arba per meditaciją. Delta dažnį (0-4 Hz), patiriamą miegant be sapnų. Nors šiuo metu mes esame beta dažnyje, kūrybiškumas yra alfa smegenų dažnio savybė, todėl jame idėjos ir sprendimai kyla kur kas lengviau ir jų kokybė yra geresnė. Tai mus veda prie vieno įdomaus metodo sprendimams rasti. Norint …

#SielaAkmenyje (21)

Dienos tikslas: 938 žodžiai. Parašyta: 952. Aš atsistojau stabiliau ir permetusi ginklą į dešinę ranką pasiėmiau jį taip, kad būtų patogu mesti. – Aš neturėsiu kaip iš čia sugerti tavo kraujo, – sušnabždėjo Akmuo. „Ai taip, tikrai.“ Žvilgtelėjau kairėn rankon. Kraujas pradėjo bėgti tik po kelių akimirkų ir rodėsi, kad Džo visą išbėgantį kraują tuoj sugerdavo. „Kaži kiek jis kraujo išgeria?“ Bet toms mintims nebuvo laiko, nusprendžiau apie tai Akmens paklausti vėliau. Ištrūkusi iš čia. – Pasiruošk, – pradėjo vis garsėjančiai rėkdama skiemenuoti Gabrielė, – būti už-do-mi-nuo-ta! Netikėtai jos dildo pradėjo šviesti raudonai ir ilgėti bei plėstis. Gabrielė stovėjo laikydama jį dviem rankomis, išplėtusi akis stebėdama jo didėjimą ir stovėdama visa išsišiepusi. „Kas per?? Jis dar didėja??“ Aš atmečiau ranką… Užsimojau ir mečiau į Gabrielę! Džo sukdamasis sušvito raudonai ir bam! Gabrielė jį atmušė savo kardo smūgiu! Džo grįžo rankon, o aš surikdama mečiau jį atgal vėl, iš kitos pusės! Tačiau Gabrielė atmušė jį ir šį kartą, visai ignoruodama mano smūgį. „Kas per!?“ – Aš sakiau. Už-do-mi-nuo-ta! – suskiemenavo Gabrielė, – Pro mano skydą tu …

#SielaAkmenyje (20)

Dienos tikslas: 929 žodžiai. Parašyta: 937. – …ką sugebu. Padaryk tai ir aš… – …nepabėgsi. Aš juk ne veltui esu Miesto Tarybos gyvulininkystės sektoriaus… – …prižadu, tau padėsiu, – žaliai blykstelėjo Džo. – …atsakingoji darbuotoja! Džo dar kartą blykstelėjo su paskutiniais Gabrielės žodžiais. – Jinai… O Dieve! – sušnabždėjo nustebęs Džo ir tuomet daug energingiau pridūrė: – Aš TIKRAI tau padėsiu! „Jinai? Ar Džo ją pažįsta? Nes nuskambėjo, lyg pažinotų. Ar jis girdėjo jos žodžius?“ Gabrielė žengė kelis žingsnius artyn manęs, o aš pasistūmiau atgal ir nugara atsirėmiau spintos lentynėlę. Kažkoks stiklainis pasirideno nuo mano rankos. Tada laisva ranka sugriebiau lentynėlę viršuje ir pabandžiau pasitempti save viršun ir atsistoti. Gabrielė prišoko ir kad trinktelėjo savo dildo man per galvą ir, ginklui atšokus, tuojau per pirštus. – Agh! – sušukau. – Še tau! – tą pačią akimirką sušuko Gabrielė šaižiu balsu. „Blemba! Kai kalė!“ Įniršau ir užsimojusi vėl mečiau suktuku Akmenį į Gabrielę. Šį kartą į jos pilvą. Tačiau nepaisant to, kad ši net nepabandė (ar nespėjo) jo atmušti, tai nepadarė jokio jai poveikio. Na, padarė …

#SielaAkmenyje (19)

Dienos tikslas: 920 žodžiai. Parašyta: 917. „…O Dieve. Kas ji per žmogus!??“ – Ehm… – sumykiau, – nebloga? – Norėtum išbandyti? – iškart nekantriai puolė pasisiūlyt Gabrielė. „Šitai eina nežinia kur. Man tai nepatinka.“ Žvilgtelėjau į Džo, kuris vis dar gulėjo ant lentynos. – Leisk, paimsiu smagiausią, – atsistojo staiga Gabrielė ir sukikenusi nuėjo iki sienos paimti vieno iš šių žaisliukų. Vėl pažvelgiau į Akmenį, kol Gabrielė manęs nematė. Tada pro langą, į ryškiai lauke šviečiančią jau įsidienojusią saulę, tada į metalines kabineto-kambario duris. – Štai, – tarė Gabrielė, nuimdama vieną violetinį pailgą kristalą nuo jo kabliukų lentynėlės ant sienos ir grįždama atgal. Gabrielė grįžo ir atsirėmusi į sofą užpakaliu ir taip pakeliui užtverdama vienintelį kelią iki durų, ištiesė priešais mane savo žaislą ir jį man išsišiepusi parodė. – O dabar žiū. – tarė ji, paimdama ir kelis kartus paglostdydma kristalą. Tas pradėjo pūstis ir keisti formą, – Tikro vyro penio formos, matai? „O. Mano. Dieve. Šventas. Ne. Nenoriu. Kur. Išėjimas. Argh!?“ – Eee, – sumykiau pasisukdama kėdėje, artėjant Gabrielei. Ši priėjo prie manęs ir, …

#SielaAkmenyje (18)

Dienos tikslas: 910 žodžiai. Parašyta: 912. – Gerai tuomet, – palinksėjo atgal Gabrielė ir susigrūdo burnon paskutinį gabalą bandelės. Tada atsilošė kėdėje ir kramtydama stebėjo mane. Aš valgiau. – Tai tu neatsakei, kur aš esu. Kur aš esu? – pabandžiau prablaškyti jos tylą kambaryje ir vien mano čepsėjimu. Gintarė pažvelgė pro langą. Jame matėsi protarpiais debesuotas mėlynas dangus. Tada ji atsistojo ir pasitaisiusi savo sijoną nusivilko chalatą, pasikabino jį ant sienos esančio kabliuko ir nuėjo, numetusi patalynę nuo sofos į tarpą tarp jos ir sienos, atsipūtė ant šios. – Esi mano namuose, darbo kabinete, laboratorijoje… Kaip tik nori – taip vadink, – išsišiepdama mostelėjo ranka aplinkui kambarį, – čia aš dirbu. Didžiojo Kauno zoologijos sodo gyvulininkystės institute. Akies krašteliu pamačiau, kaip Džo trumpą akimirką sužibo žaliai. Arba man pasivaideno tai, nes visgi, jis gulėjo pačiame regos krašte. „Jis klausosi?“ – Gyvulininkystės institute? – grįždama mintyse prie Gabrielės, šios pasiteiravau, nugurkusi vieną iš paskutinių kąsnių. – Taip, institute. Tu, be abejo, kaip matau iš balso, jo nesi girdėjusi? – kilstelėjo antakius ši. – Ne, nesu, – …

#SielaAkmenyje (17)

Dienos tikslas: 901 žodžiai. Parašyta: 935. Akmuo atsiduso ir blykstelėjo jau silpniau. – Džo. Arba vadink mane tiesiog Džo. „Džo.1/ Mano galvoje kažkas lyg pokštelėjo. Nuo tokio vardo, kur galima būtų nusilaužti liežuvį – iki vardo, kurį turbūt galėtų ištarti ir atsiminti kiekvienas. – Džo, – pakartojau aš. – Ar tau viskas gerai? – Ne, ar aš atrodau, lyg man viskas būtų gerai? – kaip visada pasigirdo sarkazmo gaidelės jo balse, – Aš tik… Kai neturiu jėgų užmiegu. O visas savo jėgas išnaudojau. Akmuo patylėjo. – O kur mes esame? – pridūrė jis. – Aš pamenu tik kaip… Jis vos blykstelėjo. „Kas nutiko Akmeniui? Kodėl jis toks silpnas?“ – Kaip? – pasijutau vėl išsigąstanti. – Nesvarbu, – nukirto jis, – turiu pasakyti svarbesnį dalyką. Labai atsiprašau, kad tai nuo tavęs slėpiau. Aš gurkštelėjau seiles. Gabrielė turbūt buvo man miegant mane pagirdžiusi, nes dabar bent jau buvo seilių, kurias galėčiau nugurkti. – Jėgas aš gaunu iš tavo kraujo. „Kraujo?? Mano??“ – …Ką? – išpūčiau akis. Atitraukdama Akmenį šiek tiek toliau nuo savęs. Rodos savo tokia reakcija …

#SielaAkmenyje (16)

Dienos tikslas: 893 žodžiai. Parašyta: 901. Gabrielė sustingo. Tada pamačiusi, ką padarė, atsisuko ir sukikeno. – Oi. Nutinka. Žinai, kokia aš išsiblaškiusi, – kikendama ji ore pamojavo rankomis ir tuščia kuprine. – Hmpf, – tyliai purkštelėjau, nesugalvodama, ką daugiau atsakyti. „Ai, bet štai mano Akmuo!“ Mano ginklas iškrito bene paskutinis ir gulėjo dabar krūvoje visokio šlamšto. Gabrielė pasilenkė ir, numetusi kuprinę į šoną ant grindų, pakėlusi Akmenį jį kelis kartus pamėtė į orą. Šis nešvietė ir atrodė lyg būtų susitraukęs.  Arba man vaidenosi. – Duok šen, – pradėjau erzintis dar labiau. Aš jau nieko nebesuvokiau, kas čia vyksta, ir troškau bene vienintelio dalyko, su kuriuo jaučiausi saugiau. Nežymiai saugiau, bet visgi. Tas ginklas man jau padėjo. Gabrielė išsišiepė. – Gaudyk! – pamėtėjo man ir aš jį pagavau, – O kas čia per daiktas iš vis? Kai tave radau gatvėje, tu buvai visa žaizdota ir gulėjai išsiskėtusi. Šis kristalas buvo ant tavęs. Kas tai? Sargybinis? Asmeninis kompiuteris asistentas? – Eee… – sumykiau aš, žiūrėdama į akmenį ir tyrinėdama, kas jame pasikeitė, kad jis nebešvietė taip ryškiai, …