Autorius: Debesyla

#SielaAkmenyje (36)

Dienos tikslas: 1239 žodžiai. Parašyta: 1254. „Pasirodo tai, kas maniau yra tikras miškas… O Dieve, aš idiotė.“ – Po velniųųų, – nusikvatojo Naoki, – na ir idėjos mums gimsta. Portalas, po velnių! Portalas! „O tu Dieve, tai taip daug paprasčiau!“ Išsišiepus prišokau prie jo artyn per kamienines grindis, įšokau į tikro vandens šiek tiek pilną baseinėlį saugodamasi krioklio purslų, kurių ne itin jau ir pavyko išvengti, patraukus už kristalo galo ištempiau iš sienos. Pasukus tada visgi išlupau jį atgal, o keli mažesni kristaliukai išskrido iš atsilupusios kristalinės sienos. – Dievaži, – sumurmėjau. Buvau visai be žodžių. „Na ir idėja, kad tai buvo tikra… Dieve!“ – Man įdomu, ką tu pasakysi Babkių šefui ar kaip ten jis dabar vadinasi. – nusikvatojo Naoki delne. – Taigi mes ką tik sugriovėm jo sieną. – Dievaži, – pakartojus vėl nusikvatojau. Mano batai, kelnių galai ir džemperio kraštas arčiau krioklio spėjo jau peršlapti iki paskutinių siūlių. Ir aš stovėjau mažam baseinėlyje judančio ir kažkur dingsančio sienoje vandens laikydama savo Akmenį. O miško horizonto sienoje buvo balta skylė ir ją juosiančios …

#SielaAkmenyje (35)

Dienos tikslas: 1227 žodžiai. Parašyta: 1244. „Pala, o kokia nauda JAM iš viso šito??“ – Pala, – tuoj atsisukau į jį. Aplinkui stovintys komandos nariai sužiuro į mane, laukdami, ką pasakysiu, kad galėtų eiti ir baigti šį pokalbį su Karaliumi. -…Galiu dar vieną klausimą? – Tu ką tik jo paklausei. – tarė mirktelėdamas Briusas, – Taip, gali. …Ar norėtum antrojo? Briusas nusikvatojo. „Cha-cha.“ – Eee… Taip, norėčiau. – truputėlį sutrikus dėl Briuso tokio sarkastiškumo visgi iki galo nesutrikau, – …O kokia nauda TAU iš viso šito? – O, pagaliau klausi protingų klausimų! – pakomentavo Naoki vėl prisisukęs virvele ir prisikabinęs man prie riešo vidinės pusės. „Ei! Tarytum anksčiau jie buvo neprotingi??“ Daviau sprigtą į Akmenį. Nebuvau tikra, kam labiau skaudėjo – jam dėl jo komentaro (ir ar jis suprato, ką pasakė), ar man dabar skaudantį pirštą. – O man nauda, – tarė dramatiškai Briusas, – tai, kad tu atgausi atmintį. Tu mums naudinga. Jis skėstelėjo rankomis į šonus tarytum tai būtų buvę savaime suprantama. Ir tada pridūrė tuoj, su šypsenėle veide: – Na, ir dar …

#SielaAkmenyje (34)

Dienos tikslas: 1215 žodžiai. Parašyta: 1227. – Ar nutuoki tu, Gile? – išpūtęs dūmų kamuolėlį po pauzės tarė jis. Aš tik papurčiau galvą, nes visai to negalėjau nutuokti. Visa tai man buvo viena didelė naujiena. Kaip iš tuščio dangaus. – Nenumanau ir aš. Todėl mes, visi prie šio stalo sėdintys asmenys, keliausime išsiaiškinti, kas tai galėjo padaryti. Nes tu, Gile, buvai labai verta dėmesio ir labai naudinga mūsų komandos narė. Briusas pažvelgė į Atonio, o šis tuoj energingai palinksėjo pritardamas Briusui. Antonio pavyzdžiui tuoj pasekė ir Rūta. „Pala. …Ką? Keliausime? Mes?? Kur??“ – Planas paprastas, – man nespėjus prasitarti, jau pradėjo aiškinti, ko ir norėjau klausti, Briusas, – jūs penkiese keliausite į Miesto Citadelę. Aišku slapta. Įsilaušite į jos serverinę. Gausite informaciją, kurios reikia. Tada grįšit, persigrupuosit, apsilaižysit žaizdas, jei tokių bus… Ir surasim tavo, Gilę, atmintį. Lengvoji dalis bus turbūt išsiaiškinimas, kaip tą atmintį tau sugrūsti atgal galvon. Bet ką nors sugalvosim. Briusas nusijuokė lyg tai būtų koks visai paprastas pokštelis. „…Man jau galva neišneša visko…“ – Serve.. ką tokią? – papurčius galvą perklausiau …

#SielaAkmenyje (33)

Dienos tikslas: 1203 žodžiai. Parašyta: 1210. Rūta pabaksnojo pirštu į galvą. Tada lygiai kaip ir Guoba tuoj pridūrė: – Beje, o Guobos ginklas tai va ta patranka už jos. Ji šaudo tūliko popieriaus rulonais. Genialu, ar ne? – išsišiepė ji. „Aha… Okei.. Genialu. Hm. Nelabai.“ – Vytautai, perimk, – atsisukęs ranka mostelėjo Plikius juodaplaukiui, save turbūt siekdamas palikti paskutinį ar nežinia ką. Gal nenorėdamas prisistatyti išvis. – Esu Vytautas, – tarė niūriai jis, pažvelgęs į mane savo ryškiai raudonom akim, – aš prižiūriu, sveikatą, gydymą ir kad visi būtų ramūs, sveiki bei šiaip truputį galintys judinti galūnes bei priešinti mūsų šūdiniems priešams. – Jez! Avis su vilko balsu ir žodžiais! – įsiterpė Naoki. „Kas tos avys ir kas tie vilkai?“ – Koks mano ginklas ne tavo reikalas. – suurzgė jis. – Nežinau dar ar tavimi galima pasitikėti, panele. – Jo ginklas yra didelis pleistras. Nuo jo neatsiklij… – tuoj įsiterpė Rūta, ketindama sugadinti Vytauto planus. – Ša! – šis ją pertraukė. Tačiau aišku ne itin jau, kad sėkmingai – man jau tapo aišku, koks jo …

#SielaAkmenyje (32)

Dienos tikslas: 1191 žodžiai. Parašyta: 1211. Aš pažvelgiau akimirką į Akmenį, tačiau nieko netarus vėl atsisukau į prie stalo sėdinčius žmones. – Gražus Akmuo, – tarė plikis. „O Dieve, jis ir yra vadas? Jam jo balsas visai netinka!!“ – Eee… – sutrikus numykiau, – …Ačiū! Nežinau už ką, nes jį radau netyčiom visai… – Ei! – sušuko akmuo. Aišku jį turbūt girdėjo tik jis pats ir aš. Plikis nusijuokė. Jo ausys šiek tiek virpėjo jam juokiantis. – He, he, – dirbtinai nusijuokdama turbūt labiau sumurmėjau, nei kartu nusijuokiau aš. „Kas tokio juokingo?“ – Sėkis, prisijunk prie mūsų, – ranka pamojo plikis man į laisvas kėdes priešais mus. Kiti sėdėtojai prie stalo nieko nesakė. Linktelėjau galva ir nebyliai kartu su Antonio prisėdom prie stalo. Jaučiausi nejaukiai tarp visų žvilgsnių. Tačiau jie tuoj nukrypo į Antonio. Pažvelgiau į jį ir aš. Jam per smilkinį nubėgo lašelis prakaito. „Jis… Bijo?“ Ir tikrai atrodė, kad jis bijojo. Kaip koks mažas šunytis, atsidūręs priešais didelį vilką ar visą jų gaują. „O Dieve, ar man irgi jų bijoti!?“ Skubiai apsižvalgiau aplinkui. …

#SielaAkmenyje (31)

Dienos tikslas: 1179 žodžiai. Parašyta: 1185. – Švari, – linktelėjo Antonio pažvelgęs man į kaktą. Aš pirštais paliečiau savo išsausėjusią odą. Ji buvo šiek tiek išsitempusi. Paliečiau žaizdą ir atlėpusi odelė šiek tiek atsikėlė, bet tai skausmo nekėlė. Atsikėliau ir priėjus prie ant sienos stovinčio veidrodžio pažvelgiau. Tikrai. Švaru. Tik smakras kažkuo išteptas. Pasitryniau smakrą, tačiau šis nenusivalė. – Jis ir neturėtų nusivalyti. – tarė Naoki. – Taip buvo ir ankščiau. Lioviausi valyti smakrą ir suglamžiusi rankoje drėgną bei kažkuo aštriu atsiduodantį skudurėlį išmečiau į netoliese stovėjusį šiukšlių kibirą. – Eime? – pasiūlė Antonio. – Eime, – atsakiau aš. – Eime, – pakartojo Akmuo aidu, sarkastiškai. „Durnius.“ * * * Mes keliavome iki Babkių Karaliaus salės, sakė man Antonio. Nelabai žinojau, kas tas Babkių Karalius ir ko man tikėtis, bet mes keliavome link jos. Aš, tamsiaplaukė mergina, kuri pasirodo esu vardu Gilė, mano rastas ginklas ir keistai artimas draugas Naoki Takaši… Kad ir koks ten jo vardas, žodžiu, Džo, kuris yra geras ginklas ir prastas pašnekovas. Ir Antonio, kostiumuotas veikėjas iš YYY Gaujos. Gaujos, kurią …

#SielaAkmenyje (30)

Dienos tikslas: 1168 žodžiai. Parašyta: 1173. – Ką aš žinojau? – paklausiau Akmens. – Mmm? – įsiterpė Antonio, nuo mano nugaros ir kelnių valydamas smulkius kristalo gabaliukus. – Žinojai, kad mane gali girdėti tik tu… – atsakė lyg susigėdęs Akmuo, kartu šiek tiek atlipdamas nuo žaizdelių. „Ką?? Kaip aš TAI galėjau žinoti!?“ – Ai. – supratęs su kuo kalbuosi, suaikčiojo Antonio. – Eime, Gile, sek paskui mane. – Pala, ką?? – išpūčiau akis į Akmenį. – Gile, eime, – paragino susirūpinusiu balsu Antonio ir ištiesė man ranką kažkur regos krašte. Jis, rodės, tikrai negirdėjo, ką kalbėjo Naoki. „Kąąąąą???“ Atsisukau į Antonio. Nežinau, turbūt tikėjausi paaiškinimo. Bet aišku jo negavau ir, sprendžiant iš veido išraiškos, nebūčiau gavusi. „Na palauk, aš dar išsiaiškinsiu…“ Atsitiesiau ir ignoruodama Antonio ranką žengiau artyn jo. Jis apsisuko ir pradėjome eiti atgal link raketos įėjimo durų. Šias jis atidarė taip pat, kaip ir buvo uždaręs ankščiau, mygtuko paspaudimu ir durys atsidarė. Pasirodo raketa buvo nutūpusi ant lygutėlio vandens ir čia nejudėdama stovėjo, o jos durys, atsidariusios vėl žemyn, tapo lyg tiltelis iki …

Gyvenimas pagal laikrodį ar gyvenimas pagal darbus?

Dienos tikslas: 1111 žodžiai. Parašyta: 75. Kurį gyvenimą gyveni tu? Bandai iš savęs ištraukti visą „produktyvumą“ ir išmelžti paskutinį auksinį kiaušinį ar bandai dirbti tai, kas išties svarbu? Vienas žinomesnių įmonių efektyvumo didinimo ekspertų Stephen Covey dar 1997-tais metais pastebėjo, kad greitas produktyvumas reiškia nuostolius ilgesniam laiko tarpui. Vadovas, per vienerius metus iš įmonės išspaudęs viską, po metų turėdavo pervargusius darbuotojus ir nudrožtus įrankius. O kaip tu? Gyveni pagal laikrodį ir bandai į dieną suspausti daugiau darbų ar dirbi tai, kas išties svarbu?

Ar mane įsimylėjai?

Dienos tikslas: 1111 žodžiai. Parašyta: 472. „Ar tu mane įsimylėjai?“ „Nežinau. Nesu tikras.“ Pažvelgiu į tavo akis. Jos stebi mane, tavo antakiai kiek sujuda ir nežymiai pakyla. Apatinė lūpa kiek prasiveria, tarytum tuojau norėtum kažką pasakyti. „Nesuprantu aš. Tu man patinki. Esi faina, juokinga ir graži. Kartais, kai į tave žiūriu, galvoju, kad tave įsimylėjau, bet nesu tikras…“ Atsilošiu ant taburetės ir nugara atsiremiu į sieną. Žvligteliu žemyn kairėn, tarytum ieškodamas pamestų pasiaiškinimų. Atsikvepiu. „Kartais, kai masturbuojuosi, galvoju apie tave.“ Tavo akys išsiplečia. Bet vis dar tyli. Matau, kaip tavo pirštai pajuda iki sukamo tabako dėklo – ženklas, kad panorai užsirūkyti – bet visgi nieko toliau nedarai, neleidžiu sau sustoti ir tęsiu. „Tavo formos mane tada jaudina ir…“ Šypteliu, susigėdęs. „…Na, žinai, kaip tai veikia. Žodžiu.“ Akimirkai nutylu, ieškodamas, ką toliau pasakyti. „Tačiau visgi negaliu pasakyti, kad tai meilė. Na, ar išvis koks didesnis susižavėjimas. Su kitomis merginomis, pavyzdžiui Eleonora, kurią pažinojau praeitą lapkritį, buvo kitaip – tada manyje užvirė kraujas ir puoliau prie jos, praradau protą, jausmus, savitvardą, aš privalėjau“,- sugniaužiu vaizdingai kumščius, atsistoju …