Ar mane įsimylėjai?

365 Tekstai, Laiškai

Dienos tikslas: 1111 žodžiai. Parašyta: 472.

„Ar tu mane įsimylėjai?“

„Nežinau. Nesu tikras.“

Pažvelgiu į tavo akis. Jos stebi mane, tavo antakiai kiek sujuda ir nežymiai pakyla. Apatinė lūpa kiek prasiveria, tarytum tuojau norėtum kažką pasakyti.

„Nesuprantu aš. Tu man patinki. Esi faina, juokinga ir graži. Kartais, kai į tave žiūriu, galvoju, kad tave įsimylėjau, bet nesu tikras…“

Atsilošiu ant taburetės ir nugara atsiremiu į sieną. Žvligteliu žemyn kairėn, tarytum ieškodamas pamestų pasiaiškinimų. Atsikvepiu.

„Kartais, kai masturbuojuosi, galvoju apie tave.“

Tavo akys išsiplečia. Bet vis dar tyli. Matau, kaip tavo pirštai pajuda iki sukamo tabako dėklo – ženklas, kad panorai užsirūkyti – bet visgi nieko toliau nedarai, neleidžiu sau sustoti ir tęsiu.

„Tavo formos mane tada jaudina ir…“

Šypteliu, susigėdęs.

„…Na, žinai, kaip tai veikia. Žodžiu.“

Akimirkai nutylu, ieškodamas, ką toliau pasakyti.

„Tačiau visgi negaliu pasakyti, kad tai meilė. Na, ar išvis koks didesnis susižavėjimas. Su kitomis merginomis, pavyzdžiui Eleonora, kurią pažinojau praeitą lapkritį, buvo kitaip – tada manyje užvirė kraujas ir puoliau prie jos, praradau protą, jausmus, savitvardą, aš privalėjau“,- sugniaužiu vaizdingai kumščius, atsistoju nuo taburetės ir pradedu įsijautęs vaikščioti po virtuvę, – „būti su ja. Aš ir buvau. Tada netekau proto!“

Užpakaliu atsiremiu į stalviršį virš spintelių. Pažvelgiu tau į akis.

„Su tavimi to nejaučiu. Na, tu patraukli. Graži esi. Ir jaučiu tą virpulį širdyje – tą norą leisti laiką kartu, kaip leidžiame dabar ar kelionės iki Šventosios ir atgal metu. Ir man smagu su tavimi būti, susirašinėti, kalbėti.“

Apsisuku, atsidarau spintelę viršuje ir kiek pasistiebęs paimu tuščią stiklinę. Kažkaip ištroškau. Paėmęs stiklinę pažvelgiu į tave. Tavo kavos puodelis jau tuščias, bet apie tai paklausiu vėliau, aš dar vis įsijautęs į temą.

„Ir laikau tave savo drauge. Tačiau gal ir ne tik drauge. Nesuprantu.“

Apsisuku vėl į spinteles ir, pasiekęs vandens čiaupą, pakišu stiklinę po vandeniu.

„Tai visgi ar jauti, kad įsimylėjai mane?“

Tu vis dėlto paimi į rankas sukamo tabako dėklą ir jį atsiveri. Tuojau vėl pradėsi ritualą – popieriaus gabaliukas, filtras, tabakas, pasukti, lyžt, užklijuoti, pakviesti išeiti laukan, kol parūkysi.

Užsuku čiaupą, pakeliu stiklinę link lūpų ir šiek tiek gurkšteliu. Nužvelgiu tave nuo akių iki kojų ir atgal.

„Nežinau. Ir negaliu įsimylėti, techniškai. Šiuo metu mano metai be meilės – iššūkis. O iššūkius aš gerbiu, man tai svarbiausia gyvenimo dalis – tik dėl jų, išties, gyvenu.“

Vėl žvilgteliu kairėn ir apačion. Padedu stiklinę ant stalviršio.

„Nežinau, galbūt tai galima pavadinti platoniška meile? Arba kažkas tokio? O gal tikra meile? Gal išties geri santykiai ir paremti tuo, kad tave pirmiau matau kaip gerą draugę, mane papildančią sielą? …Nei mėsos gabalą su vertikaliu tarpu tarp kojų?“

Nusišypsau. Tada trumpai nusijuokiu – turbūt iš streso ir bjaurių palyginimų.

Tu irgi nusišypsai, atsistoji pasiėmusi susuktą cigaretę ir savo melsvą žiebtuvėlį.

„Eime, kol parūkysiu, papasakosi plačiau.“

Šypteliu, linkteliu ir nuseku paskui tave. Prieš peržengdama namų slenkstį dar atsisukusi paklausi:

„O kaip buvo su tavo pirmąja meile? Laima, sakei? Nuo ko tai prasidėjo?“

// Gegužės 28 diena, beveik įpusėjus „Metai be meilės“ iššūkį.

Temos: 365 Tekstai, Laiškai

Autorius:

Esu šio asmeninio tinklaraščio ir žurnalo Debesyla(.lt) autorius. Dievinu beprotiškus iššūkius, mokslines knygas bei karamelinius ledus. Jei patiko, ką skaitei - gali mane rasti Feisbuke. Taigi ten ir susirašykime!